Vakar trys televizijos solidariai transliavo Karališkąsias vestuves dieną, o ketvirta parodė valandos trukmės santrauką, įmurkdytą į infošou balą.
TV3 nemelavo dėl partnerystės su BBC, tiksliau, tą partnerystę galima pavadinti Skaityti toliau »
Baigėme apklausą tema Ar pirktum abonementą žiūrėti LTV, jei kitaip negalėtum jos matyti?
Rezultatas nustebino. Tik 18 procentų uagadugu skaitytojų abonementą pirktų, dar 15 nėra apsisprendę, o 68% apsieitų be jos. Abejoju, ar tarp pastarųjų yra piktavalių, puoselėjančių viltį LTV signalą žiūrėti nelegaliai, todėl, manau, kad tie 68 procentai nuoširdžiai jos nežiūrėtų, o ir dabar vargu ar žiūri, ar bent jau žiūri reguliariai.
Nustebome, nes uagadugu visų pirma skirtas ir skaitomas žiniasklaida plačiai ir televizija siaurai besidominčių žmonių. Paskutinės savaitės Google Analytics duomenimis vidutiniškai per dieną jų pas mus apsilanko kažkur apie 1150. Tai nedidelė, glausta, gerai informacinio fronto avangarduose ir ariergarduose pasizulinusi skaitytojų grupė. O šie tarsi ir turėtų domėtis Nacionalinio transliuotojo laidomis. Bet nesidomi.
Aišku, kad šitokią apklausą padarius profesionaliai – t.y. samdant sociologinių tyrimų agentūrą, rezultatai Lietuvos televizijai būtų daug palankesni. Čia atsirastų vyresniojo amžiaus auditorijos, kuri uagadugu neskaito, nuomonė. Kad ji tikrai neskaito, žinome, nes esame darę specialią apklausą skaitytojų amžiaus tema.
Vyresniojo amžiaus žmonių nuomonė būtų svarus argumentas. Ne pas mus, o LRT tarybos nario Dainiaus Radzevičiaus Žinių radijo bangomis transliuojamoje laidoje vienas moksleivijos atstovas LTV pavadino tiesiai šviesiai – pensininkų televizija.
Naudojant televizininkų žargoną LTV reiktų pavadinti nišiniu pensininkų kanalu, jei ne ta aplinkybė, kad labai jau didelė ta niša. Milijonas lojalių žiūrovų kokiam BTV ar Lietuvos ryto TV būtų neblogas pasiekimas.
Seniokiškame LTV įvaizdyje paskęsta jaunatviškesnės iniciatyvos – net ir Talentų ringas ar Tūkstantmečio vaikai, panašu, labiau žiūrimi tų laidų herojų senelių, o ne jų bendraamžių (komentatorius Bunnie pataisys, jei pernelyg sutirštinome spalvas).
Įdomių dalykų sužinai studijuodamas LRT Tarybos ataskaitoje pateiktą informaciją apie LTV laidų apimtis. Štai 2008 metų ataskaitoje parodyta, kad pramogos čia būta tik 4 procentų. Leiskite uagadugu alternatyviai pažvelgti į visą šitą kalkuliaciją. Kas, jei ne pramoga yra visos LTV laidos vaikams bei animacija, muzikinės laidos (ar daug simfoninių koncertų pastaruoju metu esate klausę per LTV?), kuo, jei ne operinio popso konkursu pavadinsi Triumfo arką, ką prieš savaitėlę Lietuvos radijo bangomis, tiesa, ne tokiais žodžiais, bet iš esmės pripažino laidos dalyvis Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis? Ar ne pramoga yra sportas? O filmai ir serialai (išskyrus, suprantama, Elito kino rubriką)? O kaip, jei ne trijų valandų trukmės infošou pavadinsi Labą rytą – pirmąjį infošou Lietuvoje su ženkliu kiekiu muzikinių klipų, horoskopais, žaidimais? Sudedame ir gauname – 70.4%. Tiek pramogos LRT tinklelyje yra iš tiesų (skaičius apytikslis – procentas-du daugiau ar mažiau, nes nesuskaičiavome Klausimėlio, kuris irgi pramoga; gal kas palaikys šventvagyste, bet pramoga laikome, nors čia nesuskaičiavome labdaros muilo Bėdų turgaus, bet neatėmėme Elito kino, kuris ataskaitoje nėra išskirtas atskira eilute).
Beje, panašų skaičių gausime ir ankstesnėse ataskaitose. Ko gero nebuvo nė vienos LTV valdžios, kuri viešiau ar ne laužė LRT įstatymo jai nustatytas rimto transliuotojo ribas. Kai kurios elgėsi nesislėpdamos ir neatsargiai. Ankstesnių administracijų ruoštos LRT tarybos ataskaitos taip pat maskuodavo tikrąją pramogos apimtį, bet tai darydavo atmestinai – su bene pusantro karto mažiau puslapių užimančiu propagandinės retorikos įgudimu ir spalvingų paveiksliukų kiekiu. Reikėjo būti geriau susipažinusiems su tikslinės auditorijos smegenų vingių ypatybėmis. Spalvingi paveiksliukai Seimo Švietimo komiteto paveiksliukų vartytojams lengviau susivalgo, nei sausai surašytas popierius. O ir lozunginė retorika širdžiai artimesnė.
Užduokime sau klausimą, kam reikėjo žaisti tokius pavojingus, neproduktyvius, vaikiškus žaidimus – rodyti pramogą, o po to ją maskuoti po nepramogiškomis paantraštėmis? Dėl noro patikti žiūrovams. Televizijos instinktas patikti žiūrovams yra toks pats natūralus, kaip vienos lyties instinktas patikti kitai. Televizija be žiūrovo yra niekas. Kokius kontracepcinius teiginius beįrašytum į įstatymą, sveika sėkla pramuš.
Jei staiga atsitiktų stebuklas ir LTV taptų anglų BBC One (nepainioti su mūsų kabelinių rodoma BBC World) arba kokia italų Rai Uno, kuris nors mūsiškės Tarybos narys gautų infarktą. Jos, nebūdamos komerciniais transliuotojais, mažai ką besiskiria nuo mūsų LNK ar TV3.
Tačiau jo širdis iškart atsigautų naujam gyvenimui, jei LTV virstų amerikoniška PBS (Public Broadcasting Service). Šios tinklelyje daug mąstyti verčiančios dokumentikos, nesimušančios animacijos, rimtų pokalbių.
Itališki ir angliški turi 15-30% auditorijos, o amerikoniškasis – 1.5-3%…
Kodėl BBC ir Rai Uno leidžiama rodyti, mūsų supratimu, komercinį turinį? Paslaptis – įvaizdis. Tos televizijos jau šešiasdešimt metų tokios. Kai jos pradėjo savo transliacijas, nebuvo komercinių transliuotojų, o pramogos poreikis buvo. Privačių televizijų visoje Europoje nebuvo maždaug iki 1985 metų, o todėl netgi atsiradus komerciniam transliavimui, niekam neatrodė nenatūralu, kad visuomeniniai transliuotojai ir toliau rodė pramogą. Jei tavo bangomis Benny Hill’as buvo rodomas dvidešimt metų, kodėl jis staiga turėtų persikelti kitur? Tiesa, komercinės televizijos nulaižė visą jauną auditoriją, bet vyresnė liko ištikima. Tik duok pramogos kasdienės…
Tuo tarpu Amerikoje viskas vystėsi visai kitaip. Dabartinio PBS pirmtakas NET (National Educational Television) atsirado 1952 metais, kai komerciniai transliuotojai buvo giliai įleidę šaknis. Jau jos pavadinime užkoduotas didaktinis – nekomercinis akcentas. Ji atsirado kaip atsvaras komerciniam transliuotojui, todėl būtų labai keista, jei rodytų kažką panašaus į rodomą ABC, CBS ar NBC bangomis. Kitas įvaizdis…
Koks yra Lietuvos televizijos įvaizdis?
Iš uagadugu archyvo
Manote, ne toks? Sutinku, pavyzdys kvepia naftalinu. Bet tas naftalinas kvepėjo virš trisdešimties metų – iki pat devyniasdešimtųjų – kartą per metus Šuriko nuotykiai, triskart Keturi tankistai ir šuo, penkis kartus Ne sezono metas su Donatu Banioniu, animaciniai Gustavo nuotykiai šeštadieniais tarp filmo ir koncerto iš Kremliaus koncertinės salės,- atleiskit, bet Petraičių šeima ar Tadas Blinda ir buvo tos išimtys, kurios patvirtina taisyklę. Kur pramoga? Ji Centrinėje sovietų televizijoje – Žiburėliai, Trylikos kėdžių kabaretas, Raikinas.
Lietuviškas televizijos komitetas buvo nuobodi lituanizuotos partinės misijos televizija su labai retais lengvumais. Kartais labai keistais, kaip Kazimiero Šiaulio vesta Estrados orbita.
O devyniasdešimtaisiais bandė rastis kitas įvaizdis – maištingos, sąjūdinės televizijos. Forumų laikais pramogos niekam ir nereikėjo. Na, o kai prireikė, kieme jau buvo 1995-ieji, pradėjo įsivažiuoti komerciniai transliuotojai, kuriems šis žanras natūralus, kaip žuviai – vanduo.
Lietuvos televizijos įvaizdyje taip ir neliko vietos pramogai. Iš esmės, niekam jos čia ir nereikia. Kultūrininkai jos neieško dėl dogmos, o plačiosios žiūrovų masės sau peno susiranda kitur.
Todėl nereikia stebėtis, kad pastarieji nepastebi vienaip ar kitaip vis bandančios pramogizuoti savo tinklelį LTV , o pirmieji siunta, kad ši jų dogmos neatitinka.
Jeigu uagadugu paklausite, ar LTV turi galimybių tapti čia minėtų europietiškų televizijų programiniu analogu, atsakysime, kad netikime. Buvo galimybė veržtis į priekį po milžiniško populiarumo susilaukusio Šokių dešimtuko vėliava ir pakeisti tą naftalininį įvaizdį. Bet ir tada vienu metu reikėjo rodyti penkis tokius dešimtukus, kad būtų efektas.
Dabar traukinys jau nuvažiavęs. Ko gero, būti kokybiškai nuobodžiu atsvaru komerciniam transliavimui, kad ir kaip tai nepatraukliai atrodytų plačiai auditorijai, yra perspektyviau.
Kaip bebūtų, LTV reiktų ryžtingiau ir visų pirma pačiai sau nemeluojant rinktis kelią, kuriuo eiti toliau. Kitaip niekas, o ir ji pati dar ilgai savęs nesupras.
Televizija nori patikti, bet negali to padaryti taip, kaip reikia jos adoravimo objektams. Ar gali privilioti trokštamą plačią žiūrovų masę, muiliną serialą pateikęs po nišine serialo paaugliams iškaba? O juk negali kitaip, nes neprastumsi pro Taryboje sėdinčius kultūrininkus.
Psichologijoje tai vadinama saviidentifikacijos krize.
Rinkodara tai vadina klaida. Kai produktas, nutaikytas į vieną tikslinę pirkėjų grupę, pardavinėjamas su raktiniais žodžiais, maloniais kitai. Kuri to produkto neieško. Kai pirmoji neranda, nes raktiniai žodžiai – ne jai.
Ir kyla klausimas, kam tokia nei šiokia, nei tokia televizija reikalinga? Žiūrovams? Jų – ne tiek, kad jaustum lojalią paramą. Rimto TV turinio ieškantiems? Irgi ne, nes jį jie randa kitame – LTV2 kanale. Vieną tikslinę grupę užčiuopti nesunku – jos reikia ten dirbantiems. Kitus interesantus padeda identifikuoti aidai iš LRT koridorių, kuriais vaikščioja ten dirbantys – koridoriai uagadugu platumose yra rašę, kad jų erdvė kaip magnetas traukia ne TV profesionalus, o visuomenei nusipelniusius kultūrininkus ar buvusio premjero draugelius. Nėra pagrindo netikėti – įvairaus plauko partinės nuoplaišos Viešojoje įstaigoje turėtų jaustis netgi geriau, nei tradiciniame nuoplaišų rezervate – kurioje nors ministerijoje, o ir kultūrininkams LRT – ideali lesykla, po sovietmečio pasimirus kitoms lesykloms – įvairaus plauko menininkų sąjungoms.
Tokios mintys nekiltų, jei televizija nedraskoma prieštaravimų nedrumstai judėtų kuria nors viena kryptimi.