uagadugu

Vakar įsigaliojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimai, kuriuos uagadugu laikė ir nuosekliai laiko rašliava, potencialiai diskriminuojančia suaugusiųjų teisęgauti neinfantilizuotą informaciją. Paraleliai jie diskriminuoja ir sveiką nuovoką apskritai – su tuo nežino ką daryti nei Žurnalistų etikos inspektorė, nei kiti suinteresuotieji.

uagadugu nėra kokie nors libertinai. Mus nuoširdžiai pykina, kai 163 nužudymus detaliai vaizduojantį filmą Showdown in Little Tokyo, už kurio rodymą geriausiu laiku kaimyninės Lenkijos TV kanalas dar prieš trylika metų buvo nubaustas 300 tūkstančių zlotų bauda, viena iš dviejų didžiųjų lietuviškųjų televizijų devintą valandą parodo bent kartą per metus ir lieka nepastebėta. Mūsų etikos tvarkdariai nemato ir to, kaip šelmiškai tautinės televizijos rodo pirmąją Quentino Tarantino filmo Kill Bill dalį, įplanuodamos ją 22:30 val. Primenu, kad pirmas dešimt filmo minučių Umos Thurman vaidinama herojė žaginama komos būsenoje. Toks vaizdelis, kuris labai netoli nekrofilijos. Mums neatrodo gerai, kai kuris nors nedidelis kanalas, kurio savo stebėjimu nėra apėmusi atitinkama organizacija, iki vienuolikos parodo Tinto Brasso filmą su scenele, kurią pornografinės svetainės vadintų full frontal oral sex.

Mes ne prieš Quentiną Tarantino ar Tinto Brassą. Esame netgi už tikrą, jokiais gudriais kamerų planais nesuminkštintą porno. Bet tinkamu laiku. Po vienuolikos.

O užvakar dėl šito tinklaraščio interesų buvome priversti pabūti muilomanais ir pasižiūrėti naujo (beje, labai neprastai sukalto) LNK serialo Mano mylimas prieše pirmą seriją, o po to, palyginimui, dar ir TV3 Svetimus.

Eglė Driukaitė, Vaidotas Valiukevičius, Vilija Matačiūnaitė © LNK

Vienas pagrindinių Mano mylimas prieše personažų, smagi mergina Milda per vieną seriją spėjo nuveikti be galo daug – sudalyvauti dviejuose pasiraivymuose su vaikinu, kurie tikrai gali būti vertinami, kaip skatinantys geismą; pasidaryti išvalymą (taip šiuo metu vadinamas abortas) vaisiaus, kuris buvo nuo kito vaikino; palikti tą vaikiną ir šiuo žingsniu paskatinti jį girtam važiavimui bei savižudybei ir verbaliai pademonstruoti modernios merginos filosofiją, kuri miega su tuo, su kuo miegoti malonu, o teka už to, už kurio tekėti naudinga.

Įstatymui svarbių šeimyninių vertybių nerasta. Nebent jomis laikytume santuokos iš išskaičiavimo planavimą (beje, man kyla įtarimas, kad čia linksniuojamam įstatymui mielesnė santuoka iš išskaičiavimo, nei gyvenimas susimetus skudurus be santuokos, bet iš meilės. Be galo dvasingas teisės aktas…).

To paties serialo simpatiška herojė Liusė nelaukdama vakaro, vidurdienį iš prabangaus grafino pilstosi sau grapą it mineralinį vandenį.

Svetimuose atsitinka zoologinis dialogas. Vieno banditą primenančio personažo moteris savo adoruotojui duoda užuominą, kad jos prabangiam bikini į komplektą tiktų bebro kailiniai, o tas už šitą kolosalų kišenės palengvinimą paprašo bebriuko. Šiai nenorint suteikti bebriuko, anas pagrasina nupirksiąs daugių daugiausiai triušiuką. Tada trokštamoji pasirašo ir žaismingai iššokuoja iš kambario ruoštis to bebriuko pristatymui ant rožinio padėkliuko.

Atsiprašau tų, kurių subtilų skonį įžeidė šitas aprašymas, bet šnekame ne apie filosofinius opusus, o muilą, kurį muilu vadiname netgi be kabučių. Šio rašinio tikslas – nėra gilintis į tai, kas žema ar aukšta. Aš tiesiog konstatuoju, kad to žemo valgytojų yra ir bus daugiau, nei aukšto. O kol bus valgytojų, tol bus ir rodytojų.

Todėl, atsiribodamas nuo iškilios dimensijos aukščiau, svarstau – visas Mildos personažas ir scenelė iš Svetimų kertasi su įstatymu, nes juos galima traktuoti, kaip informaciją, žalingą nepilnamečių dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, erotinio pobūdžio. Ko gero, čia galima prikergti dar ir šeimos vertybių niekinimą…

Na, o Liusės prabangūs kulinariniai pomėgiai gali būti laikomi blogu mitybos įpročiu. Tai irgi nusižengimas įstatymui.

Ką turėtų daryti televizijos, nenorėdamos nusižengti įstatymui?

Nerodyti tokių herojų ar scenelių. Taip turėtų būti pagal įstatymo raidę.

Bet tokių personažų gyvenime kaip grybų po lietaus. Muilas rodo mus supantį gyvenimą. Gal gražinant tikrąjį reikia išdekoruoti, šviesiomis, optimistinėmis spalvomis išdažyti televizinį iki vienuoliktos vakaro? Išpjauti visus neteisingus herojus, mizanscenas?

O juk tėvams tie pavyzdžiai kaip tik gali tapti puikia edukacine priemone – nemokama demonstracine lenta, kur pareigingi gimdytojai gali atžaloms įtaigiai postringauti, kas pasaulyje yra blogai, o kas gerai. Mergaitėms, kad blogos mergaitės nepateks rojun, o geros – į pragarą. Berniukams, kokios blogos gali būti mergaitės, jei dėl jų tenka žudytis. Nes tie blogio išmoks iš interneto. Šis žymiai veiksmingesnis už televiziją – būtent ten keliauja tų pačių paauglių kuriami herojiški klipai apie be vaidybos talžomus bendraamžius, žaismingą jaunatvišką masturbaciją klasėje per matematikos pamoką ar šunų mėtymus nuo tilto. Čia  N-14 neprilipinsi. Prieš juos mano aprašytos vaidybinės scenelės – vaikų žaidimai. O torentai… Kaip jūs nuo jų atsiginsite, stropieji Savonarolos?

Įstatymo raidei reikia, kad Milda taptų gera mergaite, nes blogų mergaičių gyvenime nebūna. Na, nebūna ir tiek, nes būti negali iš principo. Kailinių kolekcionierė kailinių neužsidirba bebriukiniu būdu, nes moterų, parduodančių save už materialines vertybes, apskritai negali gamtoje egzistuoti. O Liusė? Liusei iš krištolinio grafino teks gurkšnoti sultis. Bet girtėti jai reiks, nes personažas jau toks – girtėjantis. Dabar jau be priežasties. Galima tik spėlioti, kokią diagnozę dėl tokio girtumo be priežasties šiai išrašytų psichiatras.

Jums tas gyvenimo gražinimas su įstatymo pagalba nieko neprimena? Man primena. Buvo sovietmečiu tokia socrealizmo teorija. Propaguojanti bekonfliktiškumą tarp komunizmo statytojų. Visi personažai – tik geri. Apart liaudies priešų.

Socrealizmas pagamino vieną be ironijos gerą produktą – animacinius filmus. Gerieji triušiukai, meškiukai. Net pilkas vilkas – ir tas be galo malonių manierų – geriausias šuns draugas.

Bet, pernešant socrealizmo klišes į kūrybą suaugusiems, atsitikdavo parodija. Šitie triušiukai ir meškiukai virsdavo peraugusiais geraširdžiais triušiais ir meškinais. Tokie dideli mieli gyvuliukai su išaugtomis trumpomis kelnytėmis ir juokingomis languotomis petnešėlėmis. Visiškai bekonflikčiai – daugių daugiausiai su kokia menka ydele – vienu kitu viršnorminiu degtinės buteliu per vakarą arba nekaltu ir be galo tauriu nesantuokiniu įsimylėjimu.

Auksiniai laikai buvo… Yra su nostalgija prisimenančių. Reikia manyti, kad ir tarp tų, kurie už įstatymą balsavo – čia.

Paradoksas, kad beveik vis jie – dešinieji.

Toks ir dešinumas…

Socrealistinis.

Kategorijos:  Visuomenė, Skaitomiausi

Tags: Eglė Driukaitė, Kill Bill, libertinizmas, LNK, Mano mylimas prieše, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, Quentin Tarantino, Showdown in Little Tokyo, socrealizmas, sovietiniai animaciniai filmai, Svetimi, Tinto Brass, TV3, Uma Thurman, Vaidotas Valiukevičius, Vilija Matačiūnaitė