AMBASADOS ATIDARYMAS ROMOJE? “ŠLAPIANKĖ” ŠUNIUI, NIEKO DAUGIAU

(Last Updated On: 2020-04-21)

Prieš porą metų Sorente subjurus orui teko ieškotis vietos prastumti rytmetį. Radome vietinį muziejų su pusėtino lygio meno kolekcija. Muziejaus darbuotojas, pusamžis vyras be galo nustebo, kad kažkas jo „palociuose“ apsilankė ir pasiteiravo, iš kur esame. Išgirdęs, kad iš Lietuvos, konstatavo – russi. Išgirdęs kategoriškus protestus non russi vis tiek lingavo galva ir kartojo russi, russi. Angliškai nekalbančiam italui nebuvo kaip skaityti lekciją apie lietuvių ir rusų skirtumus, o mūsų italų kalbos žinios buvo per skurdžios.

Pusdieniui nuotaiką turėjome sugadintą.

Kitą kartą Turine fotografavome vietinę secesiją. Italams „il floreale“ sąvoka yra gana išplaukusi, todėl radome ten tai, ko jie ir patys nėra aptikę. Baigiant fotografuoti vieną pastatą prie mūsų priėjo padoria eilute apsirėdęs italas, užkalbino angliškai ir didžiuodamasis namu, kuriame gyvena, pakvietė susipažinti su vidiniu interjeru. Interjeras buvo stulbinantis – 110 metų senumo liftas, pašto dėžutė, vidinė telefonspynė, raktų kabykla. Italas pasiteiravo, iš kur esame. Atsakėme „iš Lietuvos“ ir išvydę surauktą kaktą jau buvome pasirengę giedoti standartinę dainelę apie šalį prie Baltijos jūros ir panašiai, bet nespėjome, nes italas jau prašneko laužyta rusų kalba „izvinite, ja negovoriu charašo pa ruski“. Šį kartą teko elgtis diplomatiškai, nes poreikis nufotografuoti unikalius, ko gero, vieninteliu egzemplioriumi išlikusius interjero elementus neleido veltis į pernelyg karštas diskusijas. Tik išeidami iš pastato įkandome, kad lietuviams gimtoji kalba yra lietuvių.

Ir vienas, ir kitas pavyzdys iliustruoja nemažos dalies pažengusių italų žinias ir netgi įsitikinimus apie Lietuvą ir lietuvius (tie nepažengę, o jų gal koks 90 procentų, kaip ir visi senojo žemyno pietiečiai, nežino Lietuvos apskritai, bet ši briauna nėra šio rašinio tema). Viešąją opiniją formuoja pažengę, o šiems Lietuva – rusakalbis kraštas – ex-USSR, dėl ekstravagantiškos istorijos grimasos kažkodėl ištrūkęs iš šitos šalies ir dabar erzinantis draugišką, Čechovu ir Rachmaninovu kvepiančią Rusiją.

Skaityk  A. VALINSKAS IR JO PRISIKĖLIMAI

Kaip žinia, pokariu Italija atidavė Sovietų Sąjungai Lietuvos valstybės nuosavybės teise valdomą „Villa Lituania“ , tačiau po 45 metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę grąžinimas neįvyko. Po ilgų derybų gauta tik kompensacija – t.y. kito pastato ketvirtas aukštas, nuomojamas už vieną eurą.

Dabar valdžios žmonės vadina šį veiksmą „paskutiniu tašku istorinio teisingumo byloje“.

Bet ar teisingumas įvyko?

Lietuva neatgavo „Villa Lituania“ ir pasirašė tam, kas vadinama realpolitik – t.y. susitaikė, kad „Villa Lituania“ yra rusų. Arba, jei tiksliau, pasirašė italų realpolitik pasiūlytoms taisyklėms. Įsivaizduoju, kaip Italijos diplomatinei mašinai palengvėjo nusimetus šitą akmenį.

Tik, jei “Villa Lituania” yra rusų, kodėl reikia baisėtis mus rusais laikančiais italais nediplomatais?

Jiems irgi patogus realpolitik ir įdomu, ką šis imperatyvas padiktuos, jei dieve neduok, kurį kartą reiks apsispręsti, į kieno pusę stoti…

Į kažkokių rusakalbių lietuvių, dėl kaprizo nenorinčių būti ten, kur būti turėtų? Nejuokinkit.

Už rusiškas dujas pigiai įperkama Mozzarella di bufala pusryčiams yra svarbesnė, nei kažkokie ten neaiškūs russi iš Lietuvos.

Ar nėra taip, kad „Villa Lituania“ atsisakiusi Lietuva prarado neįkainojamą kontrapropagandinį svertą, daug svarbesnį už „kompensaciją“, aktualią tik siauram rateliui toje ambasadoje dirbančių žmonių ir jų aptarnaujamų klientų, pagaliau turėsiančių tai, kas vadinama „žmoniškomis“ sąlygomis dirbti – t.y. erdvesnius kabinetus su didesnėmis spintomis “papkėms”.

Reikalaudama „Villa Lituania“ ir nepasirašydama jokiai kompensacijai Lietuva kaip tik ir galėjo ne už eurą, o už dyka įsigyti didžiulį laiko resursą įrodinėti italams, kad nesame rusai. Paradoksalu, bet būtent ši, „Villa Lituania“ neturėjimo paradigma galėjo būti ilgamečio ir natūralaus buvimo italų pažengusiųjų žiniasklaidoje garantu.

Taip, pagal italų realpolitik mes jos vis tiek nebūtume atgavę, bet, na ir kas? Ar tai svarbiausia? Juk mes turime nuosavą ir labai privačią realpolitik .

Tik ar tai yra džiaugsmas dėl ketvirto aukšto už vieną eurą triumfališkai amsint?

Please wait...
Kategorijos:  Politika, Skaitomiausi
Tags: , , , , ,

Palikite komentarą