ELEKTROS TIEKĖJAI. KĄ RINKTIS? PATYRUSIO VARTOTOJO PASTABOS
Elektros tiekėją pirmą kartą rinkausi prieš pusantrų metų. Per tą laiką jau spėjau pakeisti tris, šiuo metu esu pas ketvirtą ir mąstau apie penktą. Taigi šį bei tą apie juos žinau. Paryškinsiu kelis aspektus.
Maksimaliai supaprastinant mums leidžiama rinktis tarp rizikingų variantų, kurie vadinami “išmaniais”, “sąžiningais” ar pan. ir kontroliuojamos rizikos, kuri vadinama kainos fiksavimu (iš karto nugesinsiu optimizmą, kad reikalus kontroliuojame mes, o ne tiekėjai…).
Pirmi yra biržos planai, kur mokame nuolat kintančiu režimu priklausomai nuo kainų “Nordpool” biržoje. T.y. priklausome nuo daugybės įvairių faktorių – nuo to, kiek Šiaurės Europoje konkrečiu metu yra vėjo, kaip smagiai vėjas įsuka vėjo jėgaines ir esant uraganui elektros energijos kiekis dramatiškai padidėja, o todėl jos kaina krinta; nuo lietaus – t.y. kaip veržliai sukasi vandens elektrinių turbinos Švedijoje ar Norvegijoje ir pan.; nuo karščio – jei karšta vasara, veiks daug kondicionierių ir elektros kaina augs; nuo šalčio – žiemą prie minus trisdešimt besišildantys elektra kainą labai rimtai paaugins. Taigi, jeigu seksis, konkretų pusmetį galite išlošti, jei ne – mokėsite rimtus pinigus. Tačiau ilgesniu laikotarpiu viskas išsilygina. Rinktis šiuos planus labai paprasta – tiesiog pereikit visus šešis tiekėjus ir išsirinkit, kurio aptarnavimo mokestis mažiausias.
Žymiai sudėtingesni reikalai su fiksuotos kainos planais. Čia atsiveria kūrybingas tiekėjo ir kliento kovos laukas dėl galimybės išlošti vienas kitą pergudraujant. Tiekėjas fiksuoja kainą tam tikram laikotarpiui, suskaičiavęs, kad tą konkretų laikotarpį pasirinkęs klientas jam sumokės daugiau, nei pats tiekėjas rinkoje moka. Tiekėjas rizikuoja, nes jis nežino, kiek ta elektra rinkoje iš tiesų kainuos, tačiau jis žino nepalyginamai daugiau, nei klientas, kuris neturi štabų su ekspertais ir kitais patarėjais…
Užtat pastarasis turi kišenės instinktą nepermokėti, o tai gali būti rimčiau, nei ekspertų štabai. Juolab, kad jam padeda galėjimas rinktis iš kelių tiekėjų, kurie prie sveiko kapitalizmo irgi turėtų rizikuoti, fiksuodami kainas ties minimalaus pelno riba, kas klientui turėtų padėti nepermokėti.
Tiesa, čia yra įvairių nuomonių. Tarkim, Lietuvos energetikos agentūros vadovas Virgilijus Poderys teigia, jog 10 eurų sąskaitos skirtumas, koks gali atsirasti pasirinkus vieną ar kitą tiekėją, yra nieko vertas, nes “tiek kainuoja pora alaus bokalų ar keli kavos puodeliai” (citata nepreciziškai tiksli). Ponas Poderys gal iš savo vilnietiškos algos lygio vertina tą alaus kiekį, tačiau gyvenantiems provincijoje tie 10 eurų turi kiek kitą vertę ir jie pasiryžę dėl jų rimtai pakovoti. Juolab, kad suvartojantiems ne 150, o kelis šimtus kilovatvalandžių per mėnesį tas skirtumas jau bus ne 10, o 30, o gal ir daugiau.
Mažiau lengvabūdiškai šneka VERT vadovas Renatas Pocius, jau su tam tikromis užuominomis minėdamas kainos perspektyvas. Jis jau kelis kartus yra rekomendavęs nesirinkti per ilgų planų, iš ko galima daryti padaryti išvadą, kad dabartinės elektros kainos yra pike ir ateityje turėtų mažėti. Kas susišaukia su dabar dažniausiai ekonomistų minima recesijos galimybe, prie kurios mažėtų prekių ir paslaugų paklausa, tada ir gamyba, pervežimai, o su tuo ateitų ir energijos išteklių pigimas.
Antra vertus, kitoj vietoj tas pats Pocius užsimina, kad vartotojas žiūrėtų ne tik į kilovatvalandės kainą, suskaičiuotą išminusavus kompensaciją, bet ir į perspektyvą – t.y. į kitus metus, kai kompensacijos turėtų nelikti. Čia toks gana prieštaringas dalykas atsitinka, nes tai kaip ir reikštų, kad su kainų mažėjimu nėra viskas taip jau aišku ir jau dabar vertėtų pagalvoti apie planą, kuris gerai atrodytų ir kitais metais.
O dabar pereikime prie konkretybių. Tiesa, tolimesniam svarstymui iš šešių tiekėjų iškart reikia atmesti du – “Birštono elektrą” ir EGTO, nes šie turi tik biržos planus, kuriuos jau apibūdinau aukščiau. Likusius keturis primygtinai siūlyčiau vertinti naudojantis ne VERT reklamuojama skaičiuokle , o individualiai. T.y. užeinant į kiekvieno iš keturių tiekėjų svetainę ir suvedant savo suvartojimo duomenis, kuriuos galite rasti asmeninėje ESO paskyroje. Jei tokios paskyros neturite, užsiveskite, tikrai prireiks. Rekomenduoju eiti į kiekvieno tiekėjo paskyrą ne tik todėl, kad į ją vis tiek reiks eiti po skaičiuoklės, bet ir dėl to, kad bent jau mano atveju skaičiuoklė duoda klaidingus rezultatus ir turiu pagrindo ja nepasitikėti. Kita svarbi rekomendacija – lyginkite ne suminę kainą, kurią jums paslaugiai visi rašo, o kilovatvalandės.
Taigi pradedame nuo didžiausio tiekėjo Lietuvos rinkoje “Ignitis” ir čia slypi didžiausias nusivylimas. Visų pirma pasidalinsiu savo ankstesniu patyrimu bendraujant su šia kontora. Buvau, ko gero, vienas pirmųjų, norėjusių dar prieš kelis metus pasirašyti sutartį dėl nutolusios saulės elektrinės pajėgumų įsigijimo (o tuo metu tai buvo galima padaryti tik “Ignityje”), bet to tada nepadariau. Žinote, kodėl? O todėl, kad šitas rinkos megažaidėjas, o tuo metu dar ir monopolistas savo mokėjimų puslapyje nesugebėjo patalpinti nuorodos su mano banku. Mano bankas nėra koks nors “Credit Suisse” ar “Revolut”. Ne, tai Lietuvoje įsisteigęs bankas, iš kurio sąskaitos aš reguliariai atsiskaitau. Tačiau “Ignityje” to padaryti nebuvo įmanoma! Taigi, praleidęs gerą valandą ir užpildęs painų cirkuliarą, likau su niekuo. Dar nepatiko, kad saulės elektrinių puslapyje buvo, turiu vilties, nesąmoningai klaidinančių terminų ir logikos klaidų.
Tačiau nepaisant šios patirties anaiptol neatmetu “Ignitis” kaip galimo elektros tiekėjo – atvirkščiai, būtent nuo jo pradedu rinkdamasis. Deja, vėl reikia nusivilti, nes jo kaina yra gerokai aukštesnė, nei kitų tiekėjų. Panašu, kad “Ignitis” kainodaros kertinis akmuo yra, tiesą sakant, teisinga prielaida, jog didžioji dauguma klientų yra pasyvūs, tingiai mąstantys, jie sunaudoja, palyginus, nedaug kilovatvalandžių ir dėl tų poros p. Poderio minimų bokalų nepaliks “Igničio” pasibaigus visuomeniniam tiekimui.
Taigi, neabejodamas “Igničio” perspektyva be pastangų susižvejoti daugumą klientų, negaištu laiko ir pereinu prie likusių trijų tiekėjų. Estiškas “Enefit” suspindėjo planu “Superžalias”, kuris būtų visiškas ir neabejotinas laimėtojas nokautu prieš visus kainoje, jei nebūtų elektros kompensacijos. Pastaroji sekančiam pusmečiui praktiškai sulygina tiekėjų šansus, bet, jei jus kamuoja mintys apie tolimesnę ateitį ir nesitikite kainų mažėjimo, “Enefit” yra lyderis. Tiesa, paryškinsiu du klastingus aspektus – įsipareigojimai fiksuojami šešiems metams, o kad juos užtvirtintų, “Enefit” yra išradęs baudą, elegantiškai pavadintą “Rezervavimo paslauga”. Jos nesimato tituliniame puslapyje, reiks eiti į puslapį “Daugiau apie produktą” o čia pamatysite, kad ši paslauga kainuoja 105 eurus per 72 mėnesių laikotarpį ir skaičiuojama adverniškai gudriai – t.y. nuo galo. Taigi, jeigu elektra dramatiškai atpigs po pusmečio ir norėsite iš “Enefit” išeiti, jums gali tekti sumokėti net ir 96,24 euro.
Visiškai priešinga yra “Perlas Energija” kainodara. Šie kaip privalumą mini, kad jų siūloma sutartis yra neterminuota, o kaina fiksuojama pusmečiui. Nėra jokio “parišimo” prie ilgo termino. Kaina, jei ne kompensacija, būtų didesnė ir už “Enefit”, ir už “Elektrum”, tačiau tas deklaratyvus kliento “neparišimas” kai kam gali atrodyti vertybe.
Dar kitoks yra latviško “Elektrum” marketingas. Šių svarbiausias masalas yra 15 eurų nuolaida pirmai sąskaitai, o nuolaida tikram lietuviui dažnai yra lemiamas argumentas. Plano “Stabilus 36” kilovatvalandės kaina, bent jau mano atveju, yra kiek mažesnė negu “Perlas Energija”. Nors pasirašoma 36 mėnesiams, tačiau baudos išeinant prieš terminą nėra. Tiksliau, nebent jeigu bauda laikysite tų 15 eurų grąžinimą, kas iš tiesų yra balanso “sunulinimas”, o sutartis, praktiškai, irgi yra neterminuota.
Čia rašiau apie įsipareigojimus, bet reiktų suprasti, kad jie realiai yra vienpusiai. Bendroje sutarties dalyje, kurios niekas neskaito, visi tiekėjai pasilieka teisę bet kada keisti tarifą, kas realiai reiškia greičiau kainos didinimą, nei mažinimą, kai klientas vienašališkai kainos pakeisti negali.
Todėl bent jau mano taktika yra primityvi iki totalaus vulgarumo (tai nereiškia, kad ja reikia sekti!) – nežiūrėti į ateitį, o imti tai, kas pigiausia padėta dabar. Galima, aišku, tikėtis iš tiekėjo solidumo, bet iš mano patirties galiu pasakyti tiesiai šviesiai – nebus jo. Jei elektros kaina rinkoje kils uraganiniu pagreičiu, gerai stilių įvaldęs rinkodaros specialistas saldžiu tonu praneš apie juos privertusį plano tarifo pakėlimą dėl “nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių” ir jums beliks arba sutikti, arba eiti pas kitą tiekėją. O iš jų neišskirčiau nė vieno, kaip gražiai bebūtų sumaketuoti jų internetiniai puslapiai.
Ir dar. Elektra neturi kokybės kriterijaus. Kai man skambina entuziastiška vadybininkė iš kurio nors tiekėjo ir pradeda girti jo elektros privalumus, visuomet užduodu naivų klausimą – ar dėl tų privalumų mano televizorius pradės geriau rodyti? Dar nė viena nesugebėjo atsakyti.
Tai…
