Elektros tiekėją pirmą kartą rinkausi prieš pusantrų metų. Per tą laiką jau spėjau pakeisti tris, šiuo metu esu pas ketvirtą ir mąstau apie penktą. Taigi šį bei tą apie juos žinau. Paryškinsiu kelis aspektus.
Maksimaliai supaprastinant mums leidžiama rinktis tarp rizikingų variantų, kurie vadinami “išmaniais”, “sąžiningais” ar pan. ir kontroliuojamos rizikos, kuri vadinama kainos fiksavimu (iš karto nugesinsiu optimizmą, kad reikalus kontroliuojame mes, o ne tiekėjai…).
Pirmi yra biržos planai, kur mokame nuolat kintančiu režimu priklausomai nuo kainų “Nordpool” biržoje. T.y. priklausome nuo daugybės įvairių faktorių – nuo to, kiek Šiaurės Europoje konkrečiu metu yra vėjo, kaip smagiai vėjas įsuka vėjo jėgaines ir esant uraganui elektros energijos kiekis dramatiškai padidėja, o todėl jos kaina krinta; nuo lietaus – t.y. kaip veržliai sukasi vandens elektrinių turbinos Švedijoje ar Norvegijoje ir pan.; nuo karščio – jei karšta vasara, veiks daug kondicionierių ir elektros kaina augs; nuo šalčio – žiemą prie minus trisdešimt besišildantys elektra kainą labai rimtai paaugins. Taigi, jeigu seksis, konkretų pusmetį galite išlošti, jei ne – mokėsite rimtus pinigus. Tačiau ilgesniu laikotarpiu viskas išsilygina. Rinktis šiuos planus labai paprasta – tiesiog pereikit visus šešis tiekėjus ir išsirinkit, kurio aptarnavimo mokestis mažiausias.
Žymiai sudėtingesni reikalai su fiksuotos kainos planais. Čia atsiveria kūrybingas tiekėjo ir kliento kovos laukas dėl galimybės išlošti vienas kitą pergudraujant. Tiekėjas fiksuoja kainą tam tikram laikotarpiui, suskaičiavęs, kad tą konkretų laikotarpį pasirinkęs klientas jam sumokės daugiau, nei pats tiekėjas rinkoje moka. Tiekėjas rizikuoja, nes jis nežino, kiek ta elektra rinkoje iš tiesų kainuos, tačiau jis žino nepalyginamai daugiau, nei klientas, kuris neturi štabų su ekspertais ir kitais patarėjais…
Užtat pastarasis turi kišenės instinktą nepermokėti, o tai gali būti rimčiau, nei ekspertų štabai. Juolab, kad jam padeda galėjimas rinktis iš kelių tiekėjų, kurie prie sveiko kapitalizmo irgi turėtų rizikuoti, fiksuodami kainas ties minimalaus pelno riba, kas klientui turėtų padėti nepermokėti.
Tiesa, čia yra įvairių nuomonių. Tarkim, Lietuvos energetikos agentūros vadovas Virgilijus Poderys teigia, jog 10 eurų sąskaitos skirtumas, koks gali atsirasti pasirinkus vieną ar kitą tiekėją, yra nieko vertas, nes “tiek kainuoja pora alaus bokalų ar keli kavos puodeliai” (citata nepreciziškai tiksli). Ponas Poderys gal iš savo vilnietiškos algos lygio vertina tą alaus kiekį, tačiau gyvenantiems provincijoje tie 10 eurų turi kiek kitą vertę ir jie pasiryžę dėl jų rimtai pakovoti. Juolab, kad suvartojantiems ne 150, o kelis šimtus kilovatvalandžių per mėnesį tas skirtumas jau bus ne 10, o 30, o gal ir daugiau.
Mažiau lengvabūdiškai šneka VERT vadovas Renatas Pocius, jau su tam tikromis užuominomis minėdamas kainos perspektyvas. Jis jau kelis kartus yra rekomendavęs nesirinkti per ilgų planų, iš ko galima daryti padaryti išvadą, kad dabartinės elektros kainos yra pike ir ateityje turėtų mažėti. Kas susišaukia su dabar dažniausiai ekonomistų minima recesijos galimybe, prie kurios mažėtų prekių ir paslaugų paklausa, tada ir gamyba, pervežimai, o su tuo ateitų ir energijos išteklių pigimas.
Antra vertus, kitoj vietoj tas pats Pocius užsimina, kad vartotojas žiūrėtų ne tik į kilovatvalandės kainą, suskaičiuotą išminusavus kompensaciją, bet ir į perspektyvą – t.y. į kitus metus, kai kompensacijos turėtų nelikti. Čia toks gana prieštaringas dalykas atsitinka, nes tai kaip ir reikštų, kad su kainų mažėjimu nėra viskas taip jau aišku ir jau dabar vertėtų pagalvoti apie planą, kuris gerai atrodytų ir kitais metais.
O dabar pereikime prie konkretybių. Skaityti toliau »
