KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D. IR VIEŠIEJI RYŠIAI

(Last Updated On: 2020-07-04)

Kęstutis D. vėl trečią valandą nakties surašė porą komentarų, kurie ilgesni, nei didžiuma uagadugu rašomų tekstų, todėl bent vieno jų negaliu netalpinti atskiru įrašu. Juolab, kad jis tiesiogiai susijęs su šiuo straipsniu, bei liečia žiniasklaidą bendriau, o tai tema, kurią uagadugu išskiria.

Į kitą komentarą taip pat siūlyčiau atkreipti dėmesį – ypač tuos, kuriems įdomi elitarizmo ir egalitarizmo priešpriešos anatomija, bei kaip elitarizmas tapatinamas su rudmarškinių ideologija ir todėl lengva ranka sudeginamas ant politkorektiškumo laužo.

Kęstučio D. mintys:

Liutauro abejonės, kaip čia suinterpretuota, visuomenės sugebėjimu sveikai mąstyti gali būti pagrįstos plačiąja prasme, bet reikalas man atrodo gerokai sudėtingesnis.

Esmė ta, kad visa visuomenė nėra jau tokia kvaila, kaip gali atrodyti po mano ar Liutauro pasisakymų. Aš nesutinku su tuo teiginiu, kad visuomenė degraduoja, ritasi žemyn – atvirkščiai, faktai rodo, kad visuomenė iš kartos į kartą tik protingėja (vadinamasis Flynn’o efektas). Stebimi elgesio pokyčiai net žemesnėse socioekonominėse klasėse – šie žmonės taip pat išmoksta naudotis kompiuteriu ir patys moko savo vaikus skaityti, taigi, visuomenė tobulėja ir nėra tokia jau kvaila.

Todėl jokiu būdu nesiimčiau apriboti balsavimo teisės kokiu nors pagrindu – manau, kad visuomenė vis tik gali nuspręsti, ko jai reikia ir sugebėjimų ji tam turi.

Problema, kodėl mūsų visuomenė nedaro politiškai protingų žingsnių ir yra paveiki tokiems viešųjų ryšių triukams, apie kuriuos kalba Liutauras, yra kita.

Tokie viešųjų ryšių triukai ar žiniasklaidos formuojami įvaizdžiai veikia didžiąją dalį žmonių, neišskiriant ir elito – pvz., man teko kalbėtis su protingais ir išsilavinusiais žmonėmis, kurie, kalbėdami apie politiką, dažnai naudoja žiniasklaidos paskleistus štampus ir stereotipus, tokius, kaip pvz., Kubilius yra arogantiškas, nesikalba (nors, kaip Račo bloge, berods mdxacuk yra pastebėjęs, kad tiek Kubilius, tiek Šimonytė teikia labai daug paaiškinimų to, ką jie daro, problema, kad jų tiesiog negirdi).

Skaityk  KAM REIKALINGAS VIEŠASIS SEKTORIUS, ARBA VIENO TOKIO PRAEIVIO HALIUCINACIJA

O priežastis, kaip man regis, yra tokia, kad mes dažniausiai tegalime būti ekspertais tik vienoje kurioje (ar keliose) srityje, bet negalime būti ekspertais visose srityse – tad likusiuose gyvenimo aspektuose, apie kuriuos neturime gilių žinių, mes jų pasisemiame iš greitų šaltinių – pažįstamų, interneto ir, kas svarbiausia, žiniasklaidos.

Todėl žiniasklaida ir turi gana didelį poveikį žmonėms, kuriems politika nėra pagrindinė domėjimosi sritis ir kur jie neturi jokios tiesioginės patirties. Todėl tokie propagandiniai triukai ir suveikia,- ir ne tik tiems, kurie turi menkesnį išsilavinimą, bet ir tiems, kurių išsilavinimas yra didesnis. Ir čia nesutikčiau su Liutauru, kad tokiu atveju politikams tik lieka mulkinti rinkėjus viešųjų ryšių triukais – manau, kad tokia padėtis susidaro ne vien tik dėl to, kad visuomenė lengvai praryja tokį pateikimą, bet ir dėl to, kad žiniasklaida neatlieka savo pagrindinės funkcijos – informuoti.

Nes jei žiniasklaida tai darytų, tai rinkėjai atsirinktų jiems reikalingas idėjas net jei ir būtų veikiami viešųjų ryšių triukų. Pavyzdys būtų Dombrovskio laimėjimas Latvijoje – kur laimėjo žmogus, kuris darė tą patį, o ir net žiauriau, ką pas mus darė Kubilius.

Kalbėjausi su latviais – jie net dorai nesuprato mano klausimo, bet patvirtino, kad masinės žiniasklaidos isterijos prieš Dombrovskį, tokios kokia buvo pas mus – naktinės reformos, buhalterinis mąstymas, arogancija ir nešnekėjimas – pas latvius tokios žiniasklaidos reakcijos nebuvo, latviams daugmaž aišku, kad diržus veržtis vis tik reikėjo, ir tokia žiniasklaidos reakcija leido Dombrovskiui laimėti rinkimus.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaida vos ne vienu balsu kartodavo tuos pačius epitetus. (Smagiausias pavyzdys yra laikraštyje, kuris kraštutinai smerkęs Kubiliaus veiksmus visus metus, kalbėdamas apie Dombrovskį, kuris iš esmės darė tą patį, ką Kubilius, pažymi, kad Dombrovskis darė viską gerai, bet priešingai nei arogantiškasis Kubilius, kantriai aiškino visuomenei, kam visa tai reikalinga (citata nėra tiksli).

Skaityk  SAULIUS URBONAVIČIUS-SAMAS PAŽAIS SU VARGETOMIS. BE GALO NESAVANAUDIŠKAS ŠOU

Žinoma, Liutauras galėtų pasakyti, kad Kubiliaus viešieji ryšiai blogai veikia, kaip jie blogai suveikė ir bažnyčios hierarchų, atsisakiusių priimti Brazausko kūną į Katedrą, atveju.

Tačiau man kažkodėl neatrodo visai taip – tiek bažnyčios hierarchai, tiek Kubilius kaip ir teisinasi, kad jie siunčia žiniasklaidai pranešimus, bėda, kad žiniasklaida dažniausiai juos interpretuoja savaip ir pateikia būtent savo interpretacijos šviesoje.

Tai kalti jų viešieji ryšiai ar žiniasklaida?

Man kažkodėl norisi interpretuoti, kad žiniasklaida šiuo atveju neatlieka rimtesnės analizės – žinoma, toks mano požiūris yra labai subjektyvus, ir remiasi tik vieno bičiulio, dirbusio viešųjų ryšių specialistu pasakymu, jog jis tegalįs apgailestauti, kad kol kas Lietuvoje viešieji ryšiai yra ne tradiciniai vakarietiškoms visuomenėms viešųjų ryšių veiksmai, kiek geri kontaktai su žiniasklaida (o gal net ir jos pirkimas – kaip norėtųsi pratęsti jo mintį).

Bet, aš nesu specialistas ir to tikrai nežinau – gal galėtų Liutauras geriau tai pakomentuoti?

Todėl į klausimą – ar visuomenė yra pakankamai kvaila ir todėl ir nusipelno būti mulkinama viešųjų ryšių triukais, aš nedrįsčiau atsakyti teigiamai.

Manau, kad visuomenė yra kokia yra, ir ji gali nuspręsti kaip jai geriau, problema yra tik ta, kad kažkas dažnai nori manipuliuoti jos nuomone (pats geriausias pavyzdys – sovietinė propaganda, kurios poveikis jaučiamas iki šiol, nors tai visai atskira tema).

Manipuliacijos yra sėkmingos tol, kol nėra alternatyvių informacijos šaltinių, per kuriuos visuomenė greituoju būdu galėtų formuotis savo nuomonę (beje, sėkmingas lietuviškosios žiniasklaidos poveikio apėjimo pavyzdys – Paksas, kuris užuot viešinęsis per jam priešišką spaudą tiesiogiai susitikinėdavo su rinkėjais ir tokiu būdu pelnė jų prielankumą – nors Liutauras ir tai galėtų traktuoti, kaip pigų viešųjų ryšių triuką, kame aš su juo sutikčiau, bet šis pavyzdys yra geras tuo, kad rinkėjams galima pateikti informaciją įvairiais kanalais ir jie tada jau patys atsirenka, kuri informacija jiems priimtinesnė).

Skaityk  "SODRA" IR KVAILAS SĄŽININGUMAS

Kaip bebūtų – esu už informacijos įvairovę ir manau, kad visuomenė gali atsirinkti, nors kartais ir pasvyruoja ties žiniasklaidos netolygumais ir viešųjų ryšių triukais – kaip ten bebūtų, Obamai neužtenka vien tik maudytis, tenka ir debatuose dalyvauti.

Please wait...
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Visuomenė
Tags: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 komentarai:

  1. Liutauras | 18 spalio, 2010 at 02:17

    asmeniškai esu minimas, tai jaučiu pareigą replikuoti, tad šiek tiek eklektiškai (prie progos susumuosiu pas save ir aprašysiu plačiau):

    1) dėl neva “protingėjančios” visuomenės – a) tai, kad žmogus moka skaityti, nereiškia, kad jis skaito; b) tai kad žmonės gauna aukštojo mokslo diplomus, nereiškia, kad jie turi aukštąjį išsilavinimą; c) tai, kad žmonės turi galimybę kritiškai vertinti, nereiškia, kad jie kritiškai vertina

    2) [1] problema tiesiogiai susijusi su klausimu, ar [1c] nedarantiems prasminga suteikti balsą rinkimuose

    3) dėl pagrindinės žiniasklaidos funkcijos – manau, šiuo klausimu daugelis apžvalgininkų klysta. pagrindinę žiniasklaidos funkciją apibrėžia paklausa, o paklausa dabar reikalauja “info-tainment” (iš anglų INFOrmation-enterTAINMENT, t.y. pramoga per informavimą). tai labai mažai ką bendra turi su “informavimu”.

    4) politikai racionaliai reaguoja į [3]. jeigu investicijų grąža (t.y. rinkėjų dėmesys) yra didesniosinfo-tainment tipo turinyje, tai į tokį ir krypsta jų veiksmai.

    5) apie Kubilių ir viešuosius ryšius – kaip bebūtų gaila, tačiau Kubiliui sutartinai atiteko “atpirkimo ožio” įvaizdis. ir jeigu kažkas pasitikėjimą turintis tai kartoja šimtą kartų, tai vėliau tai tampa įvaizdžio dalimi.

    6) apie Lietuvos ryšių su visuomene rinką geriau nekomentuosiu – gerai nesigauna, o blogai – kam tuos marškinius čia skalbti? 🙂

    7) dėl “kas kaltas?” – kalti visi sistemos dalyviai. lieku prie savo senos minties, jog viešosios erdvės griūtis prasidėjo nuo 2 reiškinių: a) totalaus žiniasklaidos angažuotumo Pakso apkaltos metu (tai pakirto pasitikėjimą “rimtąja” žiniasklaida); b) ES paramos viešinimo taisyklės, kurios iš esmės korumpavo Lietuvos žiniasklaidą, nes komunikacijos sektorius buvo pastatytas “prieš ES reikalavimų faktą” – po to nei komunikacijos specialistai, nei žiniasklaida nebesugebėjo grįžti prie senų principų

    Please wait...
  2. kestutis d | 24 spalio, 2010 at 00:48

    Liutaurai, iš principo sutinku su visais pastebėjimais, išskyrus porą nesutikimų iš principo ir keletą techninių detalių pataisymų:
    1) visuomenė (ty, visi žmonės apskritai) protingėja ne ‘neva’, o iš tikrųjų, gal tik paaiškinimas čia būtų kiek keblokas, bet toks reiškinys stebimas lyginant skirtingas kartas – esmė, kad dabar jaunimu laikoma karta lenkia prieš tai buvusias kartas keliais tokiais parametrais – ūgiu, gyvenimo trukme ir intelektu. O jei lygintume mūsų kartos žmones su prieš šimtą metų gyvenusiais – mes gautume esminius skirtumus. Ir tas faktas, kad mūsų visuomenėje yra beveik 100 procentinis raštingumas lyginant su praėjusiais amžiais – vienas didžiausių skirtumų. Pats pasakymas ‘nereiškia, kad jis skaito’ – labai sąlyginas – vienas skaito visas politines naujienas, kitas – tik siaurą specifinę savo srities literatūrą, dar kitam užtenka wikipedijos ar uagadugu blog’o, dar kitam – tik anonsų televizijoje, bet esmė – visi gali skaityti, ir nubrėžti aiškią ribą tarp ‘skaito-neskaito’ — sudėtinga (jei neskaičiau Kant’o ar Einstein’o darbų – tai ar aš jau papuolu į ‘neskaitančių’ kategoriją?). Dėl aukštojo mokslo diplomų – visiškai sutinku, bet tik dėl specifinės Lietuvos padėties, kai aukštojo mokslo diplomo vertė buvo devalvuota vien tik dėl to, kad jis buvo pradėtas dalinti masiškai visiems, net tiems, kuriems jo visai nereikia. O dėl kritinio vertinimo – tai jau minėjau, kad žmogus negali būti visų galų meistras ir bet kurią informaciją visais gyvenimo aspektais negali įvertinti kritiškai – tam ir reikalingi ‘greiti’ šaltiniai, kurie patiektų informaciją jau ‘apvirškintą’.
    2) Ar verta suteikti rinkimų teise kritiškai nevertinantiems informacijos apie politiką – čia jau principinis nesutikimas – nesvarbu, kiek žmonės kritiškai ar nekritiškai vertina su politika ir rinkimais susijusią informaciją, tačiau teisės žmogui rinktis (ir klysti) negali apriboti niekas. Nesu Dievas, kad žinočiau, kaip viskas turi būti (kad galėčiau tai primesti kitiems) ir nežinau žmogaus, kuris galėtų į tokią rolę pretenduoti, todėl gerbiu bet kokią nuomonę, nors ji gimsta iš nuogirdų ar nežinojimo (nes tai dar nereiškia, kad ji negali būti teisinga). (Tuo pačiu neneigiu savo teisės argumentuoti ir ginčytis, ir, manau, kad visi tokią teisę ir pareigą turi – net ir žiniasklaidininkai, nors jie ir stengiasi nuo tokios atsakomybės atsikratyti – žr. savo 7) punktą ‘visi kalti’ – apie tai dar parašysiu toliau).
    3) Dėl ‘infotainment’ – visiškai sutinku (nors tai ir nepanaikina atsakomybės informaciją patiekti teisingai – čia kaip su LTV – turi misiją atlikti taip, kad ją vis tik žiūrėtų).
    4) sutinku, kad politikų reagavimas racionalus, taip ir turi būti (nors mane patį erzina Šilgalio torso demonstravimas, bet, deja, kare viskas leidžiama)
    5) dėl Kubiliaus – Dombrovskiui toks vaidmuo neatiteko, nors kaip kandidatas į tokį vaidmenį jis buvo dar palankesnėje padėtyje. Kodėl taip atsitiko – nacionaliniai ypatumai ar nacionalinės žiniasklaidos ypatumai? (žinoma, nesvarstau to, ką stumia mūsų vietinė žiniasklaida – kad tai paties Kubiliaus problema ir jo skirtumas nuo Dombrovskio)(Ir dar – aš pernelyg blogai susipažinęs su žiniasklaidos virtuve, todėl kartais atrodo, kad tai tik blogai susidėliojantys atsitiktinumai – pvz., kodėl skirtingai atrodo (jei taip yra) du politikai dalyvaujantys šokių projekte – Šilgalis ir Šedžius, nors jie ir išnaudoja tokias pat priemones?)
    6) Taip ir maniau, kad su viešaisiais ryšiais kažkas ne taip, jie nėra taip lengvai kontroliuojami, labiau priklausomi nuo konjunktūros. O kad nenori marškinių skalbti – gaila, aiškumo nuo to nei man, nei kitiems nepadaugės, o marškiniai taip ir liks tokie, kokie buvo.
    7) Atsakymas – ‘kalti visi’ – per daug teisingas, kad su juo ginčyčiausi. Taip, kalti visi, ir, žinoma, norėčiau, kad mūsų visuomenė būtų kitokia, su kitokiais poreikiais, tada gal ir diktatas žiniasklaidai būtų kitoks. Beje, sutinku dėl totalaus žiniasklaidos angažuotumo Pakso apkaltos metu – būtent šis reiškinys ir paskatino mane pradėti kritiškiau žvelgti į pačią žiniasklaidą (pagarba Račui – jo klausimai prie to prisidėjo). Taip pat sutinku (nors tikrai nesu įsigilinęs, tik probėgšmomis tai jautęs) kad ES paramos viešinimo taisyklės iš tikrųjų išpopino žiniasklaidą. Nors dėl viešosios erdvės griūties pradžios nepritarčiau – spėju, kad bėda prasidėjo daug anksčiau ir lietuviai tiesiog pralaimėjo situacijai susiklosčius taip, kad žiniasklaidoje įsitvirtino būtent dabartiniai žaidėjai su būtent esamomis taisyklėmis (geriau suformuluoti negalėsiu, nes detalių ir situacijos visai nenutuokiu).
    Beje, antrasis ir esminis nesutikimas ir būtų toks – nors ir yra ‘visi kalti’, tačiau čia matau žiniasklaidininkų prisidengimą ir savo atsakomybės vengimą – tipo, ‘mes rašom, ko (tamsi) visuomenė nori’. Tipo, jie neatsakingi, jie tik reaguoja į situaciją. Tačiau giminingų profesijų atstovai galvoja kiek kitaip. Pvz., marketingistų siekiamybės maksima – ‘mes parduosime jiems tai, net jei jiems visai to nereikia’ – šiuo atveju jie neapsimeta (tamsios) visuomenės įkaitais – palygink: ‘parduodam tai, ką perka’. Tuo labiau, kad demokratijos pokyčiai rodo, kad įvairios dabartinės demokratijos idėjos pirmiausia gimė visuomeninio-politinio ‘elito’ galvose (pvz, kad ir desegregacija JAV), kam iš pradžių likusi visuomenė labai ilgai priešinosi, ir tik vėliau tos idėjos prigijo (jei tik prigijo iki galo) – ir tokių pavyzdžių daug. Ir elitas dėl to turi jausti atsakomybę už tai, ką jis daro ir duoda visuomenei. Nemanau, kad žiniasklaidininkai nebūtų tokio elito atstovai, todėl slėpimasis už ‘visi kalti’ – kiek tai bebūtų teisinga – man neatrodo skaniai.

    Please wait...

Palikite komentarą