KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D. APIE VIEŠŲJŲ RYŠIŲ TRIUKUS

Kęstutis D. vėl trečią valandą nakties surašė porą komentarų, kurie ilgesni, nei didžiuma uagadugu rašomų tekstų, todėl bent vieno jų negaliu netalpinti atskiru įrašu. Juolab, kad jis tiesiogiai susijęs su šiuo straipsniu, bei liečia žiniasklaidą bendriau, o tai tema, kurią uagadugu išskiria.

Į kitą komentarą taip pat siūlyčiau atkreipti dėmesį – ypač tuos, kuriems įdomi elitarizmo ir egalitarizmo priešpriešos anatomija, bei kaip elitarizmas tapatinamas su rudmarškinių ideologija ir todėl lengva ranka sudeginamas ant politkorektiškumo laužo.

Kęstučio D. mintys:

Liutauro abejonės, kaip čia suinterpretuota, visuomenės sugebėjimu sveikai mąstyti gali būti pagrįstos plačiąja prasme, bet reikalas man atrodo gerokai sudėtingesnis.

Esmė ta, kad visa visuomenė nėra jau tokia kvaila, kaip gali atrodyti po mano ar Liutauro pasisakymų. Aš nesutinku su tuo teiginiu, kad visuomenė degraduoja, ritasi žemyn – atvirkščiai, faktai rodo, kad visuomenė iš kartos į kartą tik protingėja (vadinamasis Flynn’o efektas). Stebimi elgesio pokyčiai net žemesnėse socioekonominėse klasėse – šie žmonės taip pat išmoksta naudotis kompiuteriu ir patys moko savo vaikus skaityti, taigi, visuomenė tobulėja ir nėra tokia jau kvaila.

Todėl jokiu būdu nesiimčiau apriboti balsavimo teisės kokiu nors pagrindu – manau, kad visuomenė vis tik gali nuspręsti, ko jai reikia ir sugebėjimų ji tam turi.

Problema, kodėl mūsų visuomenė nedaro politiškai protingų žingsnių ir yra paveiki tokiems viešųjų ryšių triukams, apie kuriuos kalba Liutauras, yra kita.

Tokie viešųjų ryšių triukai ar žiniasklaidos formuojami įvaizdžiai veikia didžiąją dalį žmonių, neišskiriant ir elito – pvz., man teko kalbėtis su protingais ir išsilavinusiais žmonėmis, kurie, kalbėdami apie politiką, dažnai naudoja žiniasklaidos paskleistus štampus ir stereotipus, tokius, kaip pvz., Kubilius yra arogantiškas, nesikalba (nors, kaip Račo bloge, berods mdxacuk yra pastebėjęs, kad tiek Kubilius, tiek Šimonytė teikia labai daug paaiškinimų to, ką jie daro, problema, kad jų tiesiog negirdi).

O priežastis, kaip man regis, yra tokia, kad mes dažniausiai tegalime būti ekspertais tik vienoje kurioje (ar keliose) srityje, bet negalime būti ekspertais visose srityse – tad likusiuose gyvenimo aspektuose, apie kuriuos neturime gilių žinių, mes jų pasisemiame iš greitų šaltinių – pažįstamų, interneto ir, kas svarbiausia, žiniasklaidos.

Todėl žiniasklaida ir turi gana didelį poveikį žmonėms, kuriems politika nėra pagrindinė domėjimosi sritis ir kur jie neturi jokios tiesioginės patirties. Todėl tokie propagandiniai triukai ir suveikia,- ir ne tik tiems, kurie turi menkesnį išsilavinimą, bet ir tiems, kurių išsilavinimas yra didesnis. Ir čia nesutikčiau su Liutauru, kad tokiu atveju politikams tik lieka mulkinti rinkėjus viešųjų ryšių triukais – manau, kad tokia padėtis susidaro ne vien tik dėl to, kad visuomenė lengvai praryja tokį pateikimą, bet ir dėl to, kad žiniasklaida neatlieka savo pagrindinės funkcijos – informuoti.

Nes jei žiniasklaida tai darytų, tai rinkėjai atsirinktų jiems reikalingas idėjas net jei ir būtų veikiami viešųjų ryšių triukų. Pavyzdys būtų Dombrovskio laimėjimas Latvijoje – kur laimėjo žmogus, kuris darė tą patį, o ir net žiauriau, ką pas mus darė Kubilius.

Kalbėjausi su latviais – jie net dorai nesuprato mano klausimo, bet patvirtino, kad masinės žiniasklaidos isterijos prieš Dombrovskį, tokios kokia buvo pas mus – naktinės reformos, buhalterinis mąstymas, arogancija ir nešnekėjimas – pas latvius tokios žiniasklaidos reakcijos nebuvo, latviams daugmaž aišku, kad diržus veržtis vis tik reikėjo, ir tokia žiniasklaidos reakcija leido Dombrovskiui laimėti rinkimus.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaida vos ne vienu balsu kartodavo tuos pačius epitetus. (Smagiausias pavyzdys yra laikraštyje, kuris kraštutinai smerkęs Kubiliaus veiksmus visus metus, kalbėdamas apie Dombrovskį, kuris iš esmės darė tą patį, ką Kubilius, pažymi, kad Dombrovskis darė viską gerai, bet priešingai nei arogantiškasis Kubilius, kantriai aiškino visuomenei, kam visa tai reikalinga (citata nėra tiksli).

Žinoma, Liutauras galėtų pasakyti, kad Kubiliaus viešieji ryšiai blogai veikia, kaip jie blogai suveikė ir bažnyčios hierarchų, atsisakiųsių priimti Brazausko kūną į Katedrą, atveju.

Tačiau man kažkodėl neatrodo visai taip – tiek bažnyčios hierarchai, tiek Kubilius kaip ir teisinasi, kad jie siunčia žiniasklaidai pranešimus, bėda, kad žiniasklaida dažniausiai juos interpretuoja savaip ir pateikia būtent savo interpretacijos šviesoje.

Tai kalti jų viešieji ryšiai ar žiniasklaida?

Man kažkodėl norisi interpretuoti, kad žiniasklaida šiuo atveju neatlieka rimtesnės analizės – žinoma, toks mano požiūris yra labai subjektyvus, ir remiasi tik vieno bičiulio, dirbusio viešųjų ryšių specialistu pasakymu, jog jis tegalįs apgailestauti, kad kol kas Lietuvoje viešieji ryšiai yra ne tradiciniai vakarietiškoms visuomenėms viešųjų ryšių veiksmai, kiek geri kontaktai su žiniasklaida (o gal net ir jos pirkimas – kaip norėtųsi pratęsti jo mintį).

Bet, aš nesu specialistas ir to tikrai nežinau – gal galėtų Liutauras geriau tai pakomentuoti?

Todėl į klausimą – ar visuomenė yra pakankamai kvaila ir todėl ir nusipelno būti mulkinama viešųjų ryšių triukais, aš nedrįsčiau atsakyti teigiamai.

Manau, kad visuomenė yra kokia yra, ir ji gali nuspręsti kaip jai geriau, problema yra tik ta, kad kažkas dažnai nori manipuliuoti jos nuomone (pats geriausias pavyzdys – sovietinė propaganda, kurios poveikis jaučiamas iki šiol, nors tai visai atskira tema).

Manipuliacijos yra sėkmingos tol, kol nėra alternatyvių informacijos šaltinių, per kuriuos visuomenė greituoju būdu galėtų formuotis savo nuomonę (beje, sėkmingas lietuviškosios žiniasklaidos poveikio apėjimo pavyzdys – Paksas, kuris užuot viešinęsis per jam priešišką spaudą tiesiogiai susitikinėdavo su rinkėjais ir tokiu būdu pelnė jų prielankumą – nors Liutauras ir tai galėtų traktuoti, kaip pigų viešųjų ryšių triuką, kame aš su juo sutikčiau, bet šis pavyzdys yra geras tuo, kad rinkėjams galima pateikti informaciją įvairiais kanalais ir jie tada jau patys atsirenka, kuri informacija jiems priimtinesnė).

Kaip bebūtų – esu už informacijos įvairovę ir manau, kad visuomenė gali atsirinkti, nors kartais ir pasvyruoja ties žiniasklaidos netolygumais ir viešųjų ryšių triukais – kaip ten bebūtų, Obamai neužtenka vien tik maudytis, tenka ir debatuose dalyvauti.

Share
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

RITA MILIŪTĖ APIE AROGANCIJĄ

Rita Miliūtė

Rita Miliūtė Žinių radijuje:

Jeigu žurnalistas kartais atrodo piktas ir arogantiškas, tai, mano galva, taip yra tik dėl to, kad jis negauna atsakymo į savo klausimą. Jeigu man atsakytų į klausimą pirmuoju bandymu, antrą kartą to paties klausimo nekartočiau.

Žiniasklaidos anatomija, 2009.06.02

R. Miliūtė, panašu, verbalizavo Skaityti toliau »

Share
Kategorijos:  Nuklausiau, Personalijos
Žymos: , , ,

AUGUSTINAS RAKAUSKAS: SUNKUS RYTAS BE JO

Šiandien buvome nemaloniai priblošti. Žinių radijo laida Verslumo dvasia pasisveikino minoriškai: Augustinas gal būt pasirodys ir savo įžvalgomis mus pamalonins tik laidos pabaigoje.

Užtat laidoje dalyvavo Almantas. Almantas, pasirodo, prieš tris metus buvo arogantiškas, žinių prisipumpavęs jaunuolis, po studijų prestižiniame Džordžtaune pakliuvęs į Augustino vadovaujamą asociaciją. Jis neklausė Augustino ir šiam prieštaravo. Bet štai šiandien Almantas atsivertė. Jis staiga prisiminė visas Augustino paskaitas ir rado jose gyvenimo esmę.

Į laidos pabaigą iš tiesų pasirodė Augustinas, kuris Skaityti toliau »

Share
Kategorijos:  Nuklausiau, Laidos, Personalijos
Žymos: , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD