Rita Miliūtė Žinių radijuje:
Jeigu žurnalistas kartais atrodo piktas ir arogantiškas, tai, mano galva, taip yra tik dėl to, kad jis negauna atsakymo į savo klausimą. Jeigu man atsakytų į klausimą pirmuoju bandymu, antrą kartą to paties klausimo nekartočiau.
Žiniasklaidos anatomija, 2009.06.02
R. Miliūtė, panašu, verbalizavo savo specifinę manierą konstruoti su pašnekovu pokalbį nuo taško A iki taško Z.
uagadugu negudrus tinklaraštis – kaip girdi, taip ir rašo. Bet šį kartą surašėme vienaip, o supratome kitaip: jeigu pirmuoju bandymu atsakytų į klausimą taip, kaip man reikia, kad atsakytų, antro bandymo tikrai nereiktų.
pritariu UAGADUGU
Nepritariu uagadugu šįkart. Man ir pačiam pyktis ima, kai žurnalistas paklausia vieno, o politikas kalba visai apie kitą, lyg to klausimo net nebuvo. Tai paprasčiausia nepagarba pašnekovui ir žiūrovams. Nesuprantu, kodėl žurnalistas turėtų taikstytis su tokiu klausimų ignoravimu.
Pvz.:
Klausimas V. Blinkevičiūtei rinkimų į EP laidoje: “Minėjote, kad sieksite vaikų darželius padaryti prieinamesniais. Kaip tai įgyvendinsite?”
Atsakymas: “Mes manome, kad vaikų darželiai yra labai svarbūs tėvams ir valstybei, nes suteikia galimybę tėvams dirbti. Mes visada siekiame ir sieksime, kad darželiai būtų prieinamesni.” Po to seka dar keli sakiniai, kokie svarbūs darželiai yra ir apie tai, kad jie palaiko tą darželių prieinamumo idėją.
Tai WTF??? Koks buvo klausimas? Apie įgyvendinimo priemones (galbūt ir konkrečius tikslus). O atsakymas apie ką?
R. Miliūtės ir kt. žurnalistų vietoje pradėčiau garsiai abejoti laidos dalyvių intelektu ir sugebėjimų suprasti klausimus.
P. S. Žodžiai kabutėse nėra tikslios citatos, o atpasakojimas.
Sutinku su tuo, ką parašei, Zenda. Bet turėjau omeny kitą kampą. Kai kuriems žurnalistams pašnekovų reikia ne tam, kad jie iš jų sužinotų tiesą, o kad ta tiesa būtų tokia, kurią jie iš anksto žino.