KOMENTATORIAUS RUBRIKA: “SPYRIS” TĘSIA TEMĄ APIE LRT PERTVARKYMĄ Į RADIKALŲ MISIJOS PADARGĄ
Spyris reagavo į Bunnie pasiūlytą LRT pertvarkymo modelį (skaityk čia), jį įausdamas į platesnį kontekstą ir pasėdamas abejonės sėklą dėl jo neišvengiamumo. Bet ne dėl radikalaus LRT koncepto permąstymo neišvengiamumo.
Kuo daugiau diskusijų, tuo geriau LRT.
Spyrio rašinys:
Pasiūlytas LRT modelis yra tik vienas iš galimų variantų. Veiklos išgryninimas, “išlukštenant” vertės kūrimo grandinę ir atskiriant aptarnaujančias, neturinčias tiesioginės įtakos galutiniam produktui, yra simpatiškas ir gundantis šiuo metu, kai LRT yra iš esmės nevaldoma.
Bet toks modelis – ne vienintelis. Ir nebūtinai geriausias. Yra Vilniuje viena labai stambi gamybos įmonė, kuri “outsource’ino” net atrodytų neįmanomus dalykus, pasiliko tik gamybą ir aukščiausio vadybos lygmens žmones. Ir labai puikiai tvarkosi. Tokių, gal ne tiek radikalių, pavyzdžių, matyt, nesunku būtų rasti ir daugiau. Kad ir ta pati TV3.
Tačiau ne ką mažiau yra pavyzdžių, kuomet įmonė visą, tiek pagrindinę, tiek aptarnaujančią veiklą vykdančius padalinius turi savo (kad ir telekomunikacijų įmonės). Ir labai sėkmingai tvarkosi. Nors yra pavyzdžių, kai nesugeba net elementariai tvarkytis. LRT – geriausias pavyzdys.
Jeigu kalbame apie visuomeninę televiziją, tai nesu tas, kuris galėtų pateikti daug pavyzdžių, iliustruojančių labai sėkmingą veiklą, pasirinkus Bunnie siūlomą modelį. Galbūt tokių pavyzdžių yra. Aš jų tiesiog nežinau. Nekalbu apie komercines televizijas, nes jų yra labai daug ir įvairiausio kalibro, ten tikrai (bent jau mažesnių kanalų) nemažai dirbančių pagal tokį modelį. Tokios TV dar vadinamos “kasetinėmis”.
Bet galiu pateikti pavyzdžių, kai labai sėkmingai tvarkomasi pagal vadinamąjį “tradicinį” modelį. Nesiūlau žiūrėti į didžiųjų šalių visuomeninius kanalus. Pasižiūrėkit kaip atrodo austrų ORF, airių RTE, kaip tvarkosi abu (flamandiškas ir prancūzakalbis) Belgijos visuomeniniai transliuotojai, suomiai ir t.t. Beje, “tradicinis” modelis, pagal kokį dirba jie, apima net daugiau, nei dabar daro LRT – jie pas save kuria ir sau gamina serialus, dokumentiką, animaciją. Ir tik viena funkcija, kuri dažniausiai yra atskirta nuo kanalo yra reklamos pardavimas – tokie padaliniai atskiriami į atskirą įmonę. Bet reklamos pardavimas per atskirą įmonę yra būdingas ir pagrindiniams komerciniams kanalams.
Nesakau, kad Bunnie pasiūlytas modelis yra netinkamas. Galbūt jis pasiteisintų. O galbūt visuomeniniam kanalui geriau likti prie “tradicinio”.
Nežinau ir nieko nesiūlau. Tuo, ką rašau, noriu pasakyti, kad ne modelis pats savaime apsprendžia veiklos sėkmę. Sėkmę arba nesėkmę nulemia vadyba. Pirmiausia įmonei turi vadovauti žmonės, gerai išmanantys vadybą ir verslo principus. Geri vadybininkai, verslo administratoriai galėtų išanalizuoti rinkos situaciją ir apibrėžti veiklos modelį. Koks modelis geriausiai tinka konkrečios šalies visuomeniniam transliuotojui labai priklauso nuo visos eilės veiksnių. Pradedant nuo rinkos dydžio, nuo rinkoje esančių TV (radijo) kanalų skaičiaus, nuo jų pasirinkto veiklos modelio, nuo prodiuserinių įmonių skaičiaus ir įvairovės, nuo techniką samdančių įmonių ir jų siūlomų paslaugų spektro, nuo (bet kokių įmanomų paslaugų, kurias galima būtų pirkti iš išorės) kainų lygio iki profesionalios/neprofesionalios darbo rinkos būklės.
Ir gal pasirodys, kad reikia viską “outsource’inti”?
O gal nereikia nieko “outsource’inti”?
Ar gal galima iš išorės pirkti tik kažkokias atskiras paslaugas?
Geri vadybininkai žino įrankius, reikalingus tokiai analizei atlikti. Bet svarbiausi prieš analizuojant ir apsisprendžiant yra keturi dalykai. Pirma, susitarti vieną kartą dėl to, kas yra MISIJA. Nes dabar niekas, absoliučiai niekas negali atsakyti į šį klausimą. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Ir dažniausiai misija yra “priedermės”, “prievolės”, “paskirties” ar net “jungo” sinonimu. Kas iš esmės prieštarauja misijos supratimui.
O be vizijos, be misijos, labai sunku nusi(apsi)brėžti pagrindinį dalyką – įmonės veiklos strategiją.
Antra, nustatyti ilgalaikį finansavimo modelį, nepriklausantį nuo politinės konjunktūros.
Trečia, apibrėžti aiškius, objektyvius LRT veiklos vertinimo kriterijus, kurie leistų, reikalui esant (kai veikla pagal nustatytus kriterijus yra įvertinama nepatenkinamai), keisti vadovybę ir be tarybos valios, nepasibaigus kadencijai/kontraktui.
Ir ketvirta, suformuoti depolitizuotą, veiklią, iš televizijos verslo profesionalų sudarytą tarybą (valdybą ar dar kaip nors vadinamą aukščiausią valdymo organą).
Dabartinis tarybos formavimo principas galbūt yra geras demokratiškumo prasme, bet visiškai netinkamas dalykiškumo prasme.
Diskusijos – puiku. Maža nereikšminga smulkmena, kurios spyris gal netyčia nepastebėjo sakydamas “pasižiūrėkit kaip atrodo austrų ORF, airių RTE, kaip tvarkosi abu (flamandiškas ir prancūzakalbis) Belgijos visuomeniniai transliuotojai, suomiai ir t.t”
Austrų biudžetas yra maždaug 38 kartus, airių – apie 18 kartų, suomių – apie 25 kartus didesnis negu Lietuvos visuomeninio transliuotojo. Skaičiuojant “per person”, jei neapsirinku, vienam gyventojui Austrijoje ar Suomijoje tai būtų maždaug 16 kartų, Airijoje – kokius 13 kartų daugiau negu tenka vienam Lietuvos gyventojui.
Negaliu nesutikti, kad pinigai yra labai svarbus dalykas. Tačiau tai tampa svarbu, jeigu imame lyginti ką, kas ir už kiek padarė. Neturint pilnos informacijos, nekorektiška lyginti (grubiai pasakius, gal ORF, turėdama 38 kartus didesnį biudžetą, padaro 50 kartų “daugiau/geriau”, nei LRT; arba gal tik 20 kartų “daugiau/geriau”). Aš savo komentare nelyginau LRT su kitais, išvardintais transliuotojais. Tiek vienas, tiek kitas modelis gali būti taikomas įvairaus dydžio (pagal apyvartą, gamybinius pajėgumus, apimtis) kompanijoms. Laikantis nuomonės, kad gerą ūkininkavimą/vadovavimą/tvarkymasi nulemia disponuojamų išteklių apimtis, galime prieti išvados, kad tiems ištekliams artėjant prie begalybės, geru vadovu galėtų būti ir beždžionė.
Tuomet gal man tik pasirodė, kad lyginama, nes LRT pateikėte kaip pavyzdį nesugebančio “net elementariai tvarkytis”, o austrus, airius, suomius – kaip “labai sėkmingo tvarkymosi”, taigi, ir “atrodymo”, pavyzdžius. Todėl ir pamaniau, kad tokiam lyginimui reikėtų daugiau duomenų. Be abejonės, biudžetas nėra vienintelė svarbiausia aplinkybė, tačiau neabejotinai labai svarbi. Kaip ir vadovas, nuo kurio priklauso labai daug. Tačiau LRT atveju yra daugiau labai ir netgi labai labai svarbių aplinkybių. Kitaip nebūtumėte parašęs “Bet svarbiausi prieš analizuojant ir apsisprendžiant yra keturi dalykai.”. Pritariu dėl visų keturių. Ir dėl “prieš”.
Idealiame pasaulyje, ko gero, turėtų būti mišri sistema, pagal kurią visuomeninis transliuotojas dalį programų efektyviai gamintų pats, o dalį – skaidriai pirktų iš nepriklausomų prodiuserių. Štai, pvz. BBC yra teisinėmis priemonėmis įpareigota ne mažiau kaip 50% produkcijos pirkti iš nepriklausomų gamintojų – taip užtikrinama visuomeninio transliuotojo misija skatinti konkurenciją, rinkos vystymąsi ir talentų palaikymą.
Kadangi komentare kaip sėkmingas pavyzdys buvo paminėtos mobiliojo ryšio bendrovės, tai patikslinsiu, kad visos jos dalį savo verslo “outsourcina”, o efektyviausiai kaštus tvarkanti ir dėl to mažiausią kainą siūlanti bendrovė “outsourcina” didžiausią dalį savo verslo – taip pigiau, nes žymiai mažesni fiksuoti kaštai.
Televizijos srityje verta pastebėti, kad TV3, kuri “outsourcina” praktiškai viską, visada generuoja bent 2 kartus didesnį pelną, nei LNK, nepriklausomai nuo to, kad abiejų televizijų pajamos yra beveik vienodos. Priežastis – LNK turi gana didelę nuosavą gamybinę bazę ir smarkiai daugiau darbuotojų, kurie generuoja gana didelius fiksuotus kaštus. Tai ypač akivaizdu prasidėjus krizei – tokių kaštų mažinimas yra skausmingas ir ilgai trunkantis, o kartais – beveik neįmanomas.
Pabaigai – kiekviename Europos visuomeninių transliuotojų vadovų suvažiavime vienas iš nuolat gvildenamų klausimų – ką daryti su ilgus metus dirbančiais, nemotyvuotais, pavargusiais ir realiai dirbti nebenoriančiais etatiniais darbuotojais, kurie beveik nebegeneruoja rezultato, o atleisti jų neleidžia įstatymai ir profsąjungos. Renkantis laisvai samdomus resursus tokios problemos nebūna.
Misija yra labai paprasta – parodyti žiūrovams visa geriausią TV produkciją, kurios nerodo komercinės TV. Tai yra – per brangią, arba nesurenkančią minimalaus komercinių žiūrovų skaičiaus. Taip pat produkciją kurios negali nupirkti kiti kanalai – LRT yra EBU narė ir kai ką gauna tik ji. Plius žinios. Taškas. Pavyzdys – Olimpinės transliacijos. LRT stena, urzgia transliuoja broką ir degina savo biudžetą. Kodėl nepasiūlius komercinėms? Futbolo čiampą pasidalino ir niekas nemirė. Kašį TV 3 nupirko su visasi galais ir vėl pasaulis negriuvo. O va jei LKL niekas neperka, jau verta pagalvoti. Tas pats su filmais, serialais, o ypač vietine produkcija. Liūto dalis biudžeto turėtų atitekti mūsų kūrėjams, o ne LRT klerkams….O tai dabar geriausiai apmokamas LRT “specialistas” komercijos direktorius…