KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D IR ELITARIZMO ILGESYS

Sudėtingesnių terminų pastaruoju metu radosi uagadugu komentaruose.

Krapštausi galvą, vartau oficialaus Burkina Faso tarptautinių žodžių žodyno folianto puslapius.

Čia viskas dėl šio rašinio.

Juozas negudrų uagadugu rašinėjimą išvadino vulgariąja dichotomija, o Kestutis D. nugramzdino komentarų skiltį į elitarizmo ir egalitarizmo priešpriešos nagrinėjimą.

Ką egalitariškasis Juozas, savo komentavimo praktikoje vartojantis patricijaus vertą terminologiją, matyt, irgi pavadintų dichotomija. Tik gal ne tokia vulgaria.

Nagrinėta daug ir ilgai, man buvo proga prisiminti, kad visi dviračiai pasaulyje jau išrasti.

Kaip supaprastėtų mūsų gyvenimas, jei kasdieniame gyvenime remtumėmės elitarizmu.

Tik labai jau viskas būtų nepolitkorektiška.

Atskiru įrašu pateikiu šį komentarą ne tik todėl, kad Kęstutis D daug plušo nepaisydamas, jog lauke – šeštadienis, bet visų pirma, kad jis paprasta ir visiems priimtina, neoficialia, nepasikėlusia leksika išdėsto pamatines, vadovėlines elitizmo, egalitarizmo ir plebėjiškumo sąvokas, pagrindžia jas suprantamais pavyzdžiais, o todėl uagadugu tinklaraštis gali atlikti šiokią tokią švietėjišką funkciją jį skaitančiai visuomenei.

Mano prašymas Kęstučiui D ar kitiems komentatoriams – rašykite prašau, rašmenimis su lietuviškais ženklais – gerą valandą plušau, kol ištaisiau Kęstučio D tekstą. Beje, po komentaro laukeliu matote užrašą Įkelk. Turėkite omeny, kad šios funkcijos pagalba galite ne tik rašyti komentarus, bet komentaro skiltyje talpinti ir įrašus, nuotraukas ar simbolius iš savo kompiuterio.

Jei šio rašinio mintys išprovokuotų jūsiškes, labai prašau pasijungti į diskusiją.

O štai Kęstučio D įrašas:

Abu su Mamontovu darote kai kurias esmines klaidas (beje, kaip ir dauguma Lietuvos intelektualesnių žmonių, suklaidintų XIX a. – XX a. egalitaristinių ideologijų).

uagadugu teisingai pastebi, kad didesnioji visuomenės dalis yra ne tokia apsišvietusi, kaip tas mažasis segmentėlis, kurį geriausia ir būtų vadinti elitu. Problema ta, kad uagadugu nors tai pastebi (ne visai taip kaip Mamontovas, nors anas irgi gal pastebi, tik ką kita norėjo išsakyti), bet mano, kad ta padėtis nėra normali ir ji gali būti kaip nors pataisyta (bent aš jau taip išskaiciau tame post’e).

Čia ir pasireiškia mūsų užkrėstumas egalitaristine ideologija – mes manome, kad išsilavinimas, intelektualinė “šviesa” iš principo gali būti pasiekiama kiekvienam, ir jei taip nėra – vadinasi, kažkas dėl to kaltas, reikia kažką dėl to daryti (pav. maumus valyti).

Bet civilizuotos visuomenės iki XIX a. (o socializmo neliestos šalys – net ir dabar) laikėsi kiek kitokio požiūrio – elitaristinio – pvz., išsilavinimas nėra prieinamas kiekvienam, egzistuoja tam tikri visuomenės sluoksniai, kurių vieniems – geriau fizinį darbą dirbti, kitiems – protinį, ir tie visuomenės sluoksniai gana skirtingi – taigi, yra elitas ir yra plebėjai, ir, beje, pastarųjų yra daugiau, elito – mažiau, tačiau elito pareiga – vesti visą visuomenę į priekį (čia tokia supaprastinta elitarizmo versija).

Idėja nėra kvaila ir nepagrįsta – ji gyvavo labai ilgą laiką. Ji gali būti pagrįsta tuo, kad iš tikrųjų žmonių intelektiniai gebėjimai nėra vienodi kiekviename žmoguje, bet pasiskirstė pagal normaliojo pasiskirstymo dėsnį – labai protingų yra ne tiek jau daug, bet ir gerokai mažiau protingų nėra tiek jau daug (maždaug po 15 proc. abiejuose galuose) , o daugiausia yra vidutiniokų – kažkur apie 60 proc. (panašus atvejis su ūgiu – aukštų ir mažų – po truputį, o vidutinių – daugiausia).

Yra daug pagrindo manyti, kad intelektas didesne dalimi paveldimas ir vargu bau ar yra išlavinamas (kaip to nenorėtų pripažinti “‘egalitaristai”), tačiau nuo jo didžia dalimi priklauso, kaip seksis mokytis mokykloje, aukštuosiuose moksluose bei koks bus uždarbis (čia nėra priklausomybės 1:1, bet sąryšis gana didelis) ir socio-ekonomine klase.

Todėl tai, kas susiję su intelektiniais gabumais, žmogaus socio-ekonominiu statusu – ir visa, kas susiję su jais (atitinkamų TV laidų pomėgis, knygų skaitymo įpročiai etc.) nėra taip jau lengvai keičiama, o labiausiai tikėtina, kad ta “vulgarioji dichotomija” visada išliks – elitui visada bus sunkiau suprantami plebėjų pomėgiai, kaip plebėjams – visiška mįslė elito užsiėmimai.

Nesakau, kad egalitarizmas neatnešė naudos – gerėjant visuomenių padėčiai egalitarizmas iš tiesų pasiekė nemažų laimejimų gerinant visuomenę – taip didžiuma žmonių išmoko skaityti ir įgijo elementarų pradinį (dėl vidurinio – stipriai ginčyčiausi) išsilavinimą, ir tai yra labai naudinga ir svarbu.

Kelti plebėjiškosios dalies išsilavinimo lygį – iš tikrųjų įmanoma.

Tačiau problema yra tai, kad mes per ilgai gyvenom socialistinėje šalyje, kuri ne tik išugdė daugybę netikusių įpročių, bet ir apribojo mūsų mąstymą ta siaura egalitaristine ideologija – mes manome, kad visuomenę įmanoma kažkokiu būdu staigiai apšviesti, ir ji taps staiga išsilavinusi ir mėgs tokio lygio dalykus kaip uagadugu blogas ar Mamontovo pomėgiai.

Iš to ir atsiranda tokie skubūs sprendimai, turintys “staigiai pataisyti padėtį” – t.y, išsiųsti visus į emigraciją, valyti maumus, suteikti visiems aukštąjį mokslą, prijungti prie Mamontovo telemetrą ir pan. – mes nesuprantame, kad tai nėra taip paprasta ir rimtesni socialiniai pokyčiai trunka gana ilgai – mažiausiai vienos kartos, o kartais net ir kelių kartų amžius.

Beje, pasiūlymas visiems plebėjams emigruoti turi savyje racionalumo grūdą. Gera aplinka per daugelį metų žmogų, net ir plebėjų pripratina galvoti tikrai kitaip – vakariečiai per kelis šimtus metų išsiugdė tam tikrą visuomeninį supratimą ir žiuri į pasaulį kitaip nei socializmo pagraužtos šalys.

Pvz., elementarus pavyzdys – jiems verslas ir verslininkas yra vertybė, nes privati nuosavybė – jau savaime yra gėris, o jei dar verslininkas kuria darbo vietas – tai visuomenei nuo to tik geriau. Tuo tarpu mums, pagraužtiems socializmo – verslas beveik salyginio reflekso lygmenyje reiškia kažkokią nedorybę, suktumą, automatinės asociacijos – “spekuliantai”, “vagys”, “sukciai”, “nenori doro atlyginimo zmogui” mokėti ir t.t. (čia jau į atskirą paskaitą reikėtų plėstis apie mūsų ir jų požiūrį į mokesčius, valstybę, ekonominio gyvenimo ciklus ir t.t. – bet patys žinot).

Taigi, mūsų plebėjams kelias dešimtis metų pagyventi būtent tokioje aplinkoje būtų visai sveika – tai iš tikrųjų padėtų (nors pomėgius vargu ar labai pakeistų), gal šiek tiek sveikesnio požiūrio įgytų (nors vėlgi – tik dažnai tai vyksta tik labai elementariame lygmenyje – pasisakymai tokio tipo – ten viskas gerai, ten didelius atlyginimus moka – o čia viskas blogai, čia mažus atlyginimus moka – ir jokio apmąstymo, kodėl toks skirtumas).

Ir dar – nenoriu pasakyti, kad nereikia ieškoti. Iš tiesų, tiek uagadugu, tiek Mamontovo svarstymai ta linkme sveikintini, kaip bandymai kažką keisti į geresniąją pusę.

Man pačiam atrodo, kad turėtų keistis ir žiniasklaida, nes ir ji suvaidina tam tikrą vaidmenį ideologijos bei vertybių skleidime bei požiūrio įtvirtinime.

Tik norėjau pasakyti, kad turėtume geriau suprasti, kaip viskas yra, tam, kad nebūtų iš mūsų pusės perdėtai emocinių neigiamų reakcijų – tiesiog taip yra ir tiek (bet lengva pasakyti, sunku padaryti – mane patį pernelyg erzina bulvarinė žurnalistika ir žurnalistų nesugebėjimas suprasti savo atsakomybės).

Tai tiek (vėl prišnekėjau daug).

Share
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , ,

KOMENTATORIAUS RUBRIKA: “SPYRIS” TĘSIA TEMĄ APIE LRT PERTVARKYMĄ Į RADIKALŲ MISIJOS PADARGĄ

Spyris reagavo į Bunnie pasiūlytą LRT pertvarkymo modelį (skaityk čia), jį įausdamas į platesnį kontekstą ir pasėdamas abejonės sėklą dėl jo neišvengiamumo. Bet ne dėl radikalaus LRT koncepto permąstymo neišvengiamumo.

Kuo daugiau diskusijų, tuo geriau LRT.

Spyrio rašinys:

Pasiūlytas LRT modelis yra tik vienas iš galimų variantų. Veiklos išgryninimas, “išlukštenant” vertės kūrimo grandinę ir atskiriant aptarnaujančias, neturinčias tiesioginės įtakos galutiniam produktui, yra simpatiškas ir gundantis šiuo metu, kai LRT yra iš esmės nevaldoma.

Bet toks modelis – ne vienintelis. Ir nebūtinai geriausias. Yra Vilniuje viena labai stambi gamybos įmonė, kuri “outsource’ino” net atrodytų neįmanomus dalykus, pasiliko tik gamybą ir aukščiausio vadybos lygmens žmones. Ir labai puikiai tvarkosi. Tokių, gal ne tiek radikalių, pavyzdžių, matyt, nesunku būtų rasti ir daugiau. Kad ir ta pati TV3.

Tačiau ne ką mažiau yra pavyzdžių, kuomet įmonė visą, tiek pagrindinę, tiek aptarnaujančią veiklą vykdančius padalinius turi savo (kad ir telekomunikacijų įmonės). Ir labai sėkmingai tvarkosi. Nors yra pavyzdžių, kai nesugeba net elementariai tvarkytis. LRT – geriausias pavyzdys.

Jeigu kalbame apie visuomeninę televiziją, tai nesu tas, kuris galėtų pateikti daug pavyzdžių, iliustruojančių labai sėkmingą veiklą, pasirinkus Bunnie siūlomą modelį. Galbūt tokių pavyzdžių yra. Aš jų tiesiog nežinau. Nekalbu apie komercines televizijas, nes jų yra labai daug ir įvairiausio kalibro, ten tikrai (bent jau mažesnių kanalų) nemažai dirbančių pagal tokį modelį. Tokios TV dar vadinamos “kasetinėmis”.

Bet galiu pateikti pavyzdžių, kai labai sėkmingai tvarkomasi pagal vadinamąjį “tradicinį” modelį. Nesiūlau žiūrėti į didžiųjų šalių visuomeninius kanalus. Pasižiūrėkit kaip atrodo austrų ORF, airių RTE, kaip tvarkosi abu (flamandiškas ir prancūzakalbis) Belgijos visuomeniniai transliuotojai, suomiai ir t.t. Beje, “tradicinis” modelis, pagal kokį dirba jie, apima net daugiau, nei dabar daro LRT – jie pas save kuria ir sau gamina serialus, dokumentiką, animaciją. Ir tik viena funkcija, kuri dažniausiai yra atskirta nuo kanalo yra reklamos pardavimas – tokie padaliniai atskiriami į atskirą įmonę. Bet reklamos pardavimas per atskirą įmonę yra būdingas ir pagrindiniams komerciniams kanalams.

Nesakau, kad Bunnie pasiūlytas modelis yra netinkamas. Galbūt jis pasiteisintų. O galbūt visuomeniniam kanalui geriau likti prie “tradicinio”.

Nežinau ir nieko nesiūlau. Tuo, ką rašau, noriu pasakyti, kad ne modelis pats savime apsprendžia veiklos sėkmę. Sėkmę arba nesėkmę nulemia vadyba. Pirmiausia įmonei turi vadovauti žmonės, gerai išmanantys vadybą ir verslo principus. Geri vadybininkai, verslo administratoriai galėtų išanalizuoti rinkos situaciją ir apibrėžti veiklos modelį. Koks modelis geriausiai tinka konkrečios šalies visuomeniniam transliuotojui labai priklauso nuo visos eilės veiksnių. Pradedant nuo rinkos dydžio, nuo rinkoje esančių TV (radijo) kanalų skaičiaus, nuo jų pasirinkto veiklos modelio, nuo prodiuserinių įmonių skaičiaus ir įvairovės, nuo techniką samdančių įmonių ir jų siūlomų paslaugų spektro, nuo (bet kokių įmanomų paslaugų, kurias galima būtų pirkti iš išorės) kainų lygio iki profesionalios/neprofesionalios darbo rinkos būklės.

Ir gal pasirodys, kad reikia viską “outsource’inti”?

O gal nereikia nieko “outsource’inti”?

Ar gal galima iš išorės pirkti tik kažkokias atskiras paslaugas?

Geri vadybininkai žino įrankius, reikalingus tokiai analizei atlikti. Bet svarbiausi prieš analizuojant ir apsisprendžiant yra keturi dalykai. Pirma, susitarti vieną kartą dėl to, kas yra MISIJA. Nes dabar niekas, absoliučiai niekas negali atsakyti į šį klausimą. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Ir dažniausiai misija yra “priedermės”, “prievolės”, “paskirties” ar net “jungo” sinonimu. Kas iš esmės prieštarauja misijos supratimui.

O be vizijos, be misijos, labai sunku nusi(apsi)brėžti pagrindinį dalyką – įmonės veiklos strategiją.

Antra, nustatyti ilgalaikį finansavimo modelį, nepriklausantį nuo politinės konjunktūros.

Trečia, apibrėžti aiškius, objektyvius LRT veiklos vertinimo kriterijus, kurie leistų, reikalui esant (kai veikla pagal nustatytus kriterijus yra įvertinama nepatenkinamai), keisti vadovybę ir be tarybos valios, nepasibaigus kadencijai/kontraktui.

Ir ketvirta, suformuoti depolitizuotą, veiklią, iš televizijos verslo profesionalų sudarytą tarybą (valdybą ar dar kaip nors vadinamą aukščiausią valdymo organą).

Dabartinis tarybos formavimo principas galbūt yra geras demokratiškumo prasme, bet visiškai netinkamas dalykiškumo prasme.

Share
Kategorijos:  Kanalai, Komentatoriaus rubrika, Rinka
Žymos: , , , , , , , ,

KOMENTATORIAUS RUBRIKA: “BUNNIE” APIE LRT PERTVARKYMĄ Į RENTABILŲ MISIJOS PADARGĄ

Komentatorius Bunnie, retkarčiais ugningais komentarais apie LRT papuošiantis uagadugu komentarų skiltį, šįkart patalpino bene ilgiausią iš kada parašytųjų. Kaip jau esu sakęs, visų komentatorių, ilgai plušančių, skrebenančių plunksna ar kaukšinčių klavišais pastangas esu linkęs įvertinti ir afišuoti atskirais įrašais. Jeigu jie pamatuoti, pasverti, prie jų sėdėta ir galvota.

Kad suprastumėte kontekstą perskaitykite šį uagadugu rašinį bei komentarus po juo.

O štai Bunnie mintys:

Sauliau, LNK transliuoja net 4 TV kanalus – LNK, TV1, Liuks ir InfoTV. Žinoma, pastarieji yra tiesiog šiukšlynai, bet lygiai toks pats yra ir LTV2. O dėl LR kanalų, tai jie visi kartu mokesčių mokėtojams per metus kainuoja vos kelis milijonus litų.

Ir, jei įdomu, tai absoliučiai didžiąją dalį išleidžiamų pinigų LRT išleidžia ne laidų gamybai, ne siųstuvų apmokėjimui, o didžiulio, pasenusio ir visiškai nereikalingo ūkio išlaikymui. Vien LRT ūkio tarnyboje 2009 metais dirbo daugiau nei 100 žmonių. Daugiau kaip trečdalį LRT sunaudojamos elektros energijos suryja beviltiškai pasenusi pastatų kondicionavimo sistema. Nepamirškime ir beveik 10 mln. Lt per metus kainuojančio technikos centro, kuris techniką perka bent 2-4 kartus brangiau, nei nepriklausomi TV laidų kūrėjai, o tos technikos remontavimui išlaiko daugiau kaip 20 žmonių remonto skyrių. O kur dar autoūkis su nuosavu autoservisiuku, kuriame dažniausiai remontuojami visai ne LRT automobiliai. O dar LRT administracija, kurioje – daugiau kaip 40 darbuotojų (LNK visą administravimo darbą atlieka 6 žmonės).

Šiame kontekste labai ironiškai atrodo faktas, kad LTV (neskaitant naujienų tarnybos) 2009 m. dirbo vos 2 etatiniai žurnalistai, o visas pagrindines laidas – “Žurnalisto tyrimas”, “Bėdų turgus”, “Triumfo arka”, “Tūkstantmečio vaikai”, “Nacionalinė paieškų tarnyba”, “Mūsų dienos kaip šventė” ir t.t. – LTV pirko iš nepriklausomų prodiuserių.

Problemos sprendimas – visai paprastas:

1. Atskirti LRT Technikos centrą į atskirą valstybinę akcinę bendrovę – su visa perbranginta technika, pastatais, studijomis, kilnojamomis televizijos stotimis ir t.t. Jau dabar LRT Technikos centras daugiau paslaugų teikia komercinėms televizijoms (konkrečiai TV3), nei tai pačiai LRT. Todėl logiška būtų, kad mokesčių mokėtojai neturėtų iš biudžeto finansuoti įmonės, kuri dempinginėmis kainomis aptarnauja komercines televizijas. Apskritai – technikos įsigijimas, eksploatavimas ir nuoma nėra tiesioginė LRT misija, todėl neturėtų būti tiesiogiai finansuojama iš biudžeto. Paskaičiuota, kad pagal 2008 m. LTV laidų apimtį, reikalingą techniką (kameras, studijas ir t.t.) nuomotis iš nepriklausomų tiekėjų LRT kainuotų 2 kartus pigiau, nei išlaikyti LRT Technikos centrą.

2. Atsisakyti dabar užimamų pasenusių pastatų bei teritorijų ir perduoti juo valstybės turto fondui.

3. Atsisakyti didžiosios dalies kūrybinių ir techninių darbuotojų – kadangi pagrindinės laidos (tame tarpe ir, pvz., laidos tautinėms mažumoms) ir taip jau perkamos iš nepriklausomų gamintojų, nėra reikalo išlaikyti armiją demotyvuotų nekvalifikuotų ir neveiksnių žmonių. TV ir radijo laidas pirkti per skaidrius viešuosius pirkimus iš laisvai samdomų autorių ar nepriklausomų gamintojų. Išskyrus Naujienų Tarnybą, kurioje turėtų dirbti etatiniai LRT darbuotojai.

4. Įvykdžius šiuos punktus, LRT darbuotojų kiekis sumažėtų nuo maždaug 600 iki ~150 ar mažiau. Jiems aptarnauti reiktų mažiau buhalterių ir kitų administruojančių darbuotojų, todėl administraciją galima būtų sumažinti bent 4 kartus – iki 10 žmonių. Visi šie darbuotojai lengvai tilptų į du aukštus modernaus biurų pastato – šių patalpų išlaikymas kartu su nuoma kainuotų bent 2-3 kartus pigiau, nei LRT moka už savo patalpų eksploataciją.

5. Po tokios restruktūrizacijos efektyviam LRT funkcionavimui užtektų – nedidelių administravimo pajėgų, programų (TV ir radijo) formavimo grupės (tinklelių sudarymas, priežiūra, laidų gaminimo ir transliavimo koordinacija), reklamos (jei dar tokia bus) ir savireklamos grupės, Naujienų tarnybos, transliavimo grupės (išleidimo ir inžinierinės tarnybos), archyvų grupės (jei nebūtų nuspręsta LRT archyvų perduoti Valstybiniam vaizdo ir garso archyvui) ir dar kelių tarnybų, būtinų visuomeninio transliuotojo veiklos užtikrinimui. Ir viskas. Iš viso – ne daugiau kaip 150 darbuotojų. Palyginimui – pagal tokį modelį veikiančioje TV3 geraisiais laikais užtekdavo mažiau nei 100 darbuotojų.

6. Paskaičiuota, kad po restruktūrizavimo, 2008 m. transliavimo ribose (maždaug 42 val. originalios TV produkcijos per savaitę – tuomet dar nebuvo sumažintos programos apimtys) LRT galėtų puikiai veikti turėdama maždaug 46-50 mln. Lt metams.

Svarbiausia – kad tam nereikia jokių įstatymų pakeitimų ar kažkokių brangiai kainuojančių galimybių studijų. Viskas yra tik LRT Tarybos valioje. Ir ji tą žino. Bet nieko nedaro.

Share
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Laidos, Rinka
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD