uagadugu

uagadugu komentatorius ad-man pagal TNS duomenis suskaičiavo Išsipildymo akcijų skaičius retrospektyviai, o todėl uagadugu beliko įdėti juos į lentelę:

Skaičiai labai akivaizdžiai rodo, kad žiūrovų dėmesys Išsipildymo akcijai metai iš metų blėsta. Tiesa, nemanyčiau, jog tai – išimtis. Neturiu kitų skaičių, bet esu tikras, kad kitose telelabdarose tendencijos turėtų būti panašios.

Priminsiu istoriją. Gal kas mane pataisys, bet telelabdara, kiek pamenu, pirmą kartą tapo ryškesniu reiškiniu su Editos Mildažytės Bėdų turgumi, debiutavusiu LTV bangomis 2001 metų rudenį ir rodomu iki šiol kas savaitę (būtent E. Mildažytė ir turėtų būti įvardinta televizinės labdaros lietuviškajame eteryje gimdytoja, o visi kiti – tik kopijuotojais). Po to į šventųjų teresių judėjimą kasmetiniais renginiais įsijungė LNK, TV3, o ir ta pati LTV be Bėdų turgaus rodo dar porą kasmetinių telelabdaros renginių. Visų akcijų neminėsiu, bet ryškiausiais iš jų ir seniausias tradicijas turinti yra jau aštuonis kartus rodyta LNK Gerumo diena.

Akcijų neminiu dėl to, kad, dievaži, neatsimenu visų jų pavadinimų, o neatsimenu visų pirma todėl, kad nenoriu atsiminti. Prisipažinsiu, uagadugu smegenų vingiai iškart tampa tiesūs it smuiko styga, kai išgirstu žodžių junginį labdaros telemaratonas.

O telemaratonų entuziastams skubu pasiaiškinti.

Karštai sveikinu ir man labai gražu, kad bent jau televizijų dėka medicinos įstaigos įsigyja aparatūrą, kurios joms neišgali nupirkti Sveikatos ministerija, būna palengvinamas gyvenimas neįgaliems vaikams ar renkami pinigai mokesčių mokėtojų nefinansuojamoms operacijoms ligoniams. Bet jūs savęs paklauskite, kodėl tos pačios televizijos nuskriaustoms gyventojų grupėms nepadeda, joms skirdamos, tarkim, porą procentų nuo savo komercinių pajamų?

Utopija. Žinote, kodėl? O todėl, kad tada televizijoms tektų nuskriaustuosius remti savo pinigais, o ne mūsų. Mūsų, t.y. skambinančiųjų į studiją. Sakysite, televizijos suburia mus tauriam tikslui ir čia jų pagrindinis nuopelnas. Atleiskite, o kas mums trukdo padaryti pervedimą ligoninei, našlaičių namams, nueiti pas šalia vargingai gyvenantį ar sergantį ir jam tiesiai į rankas duoti dešimt litų ar nupirkti maišelį ryžių? Juk niekas, tiesa? Bet mes to nedarome, o skambiname į studiją ir ašarojame prie televizoriaus.

Gerumo diena © LNK

Na, gerai, tarkim, sutinku, kad televizijos yra tos gerosios fėjos, be jokių paslėptų interesų dalinančios pinigus. Bet vėl prikandu liežuvį – juk netiesa visa tai… Televizijos per tokius reginius suburia (ar bent jau anksčiau suburdavo) didžiulę masę žiūrovų ir jai rodo savo brangiąją reklamą, už kurią pajamos eina į televizijos kasą, o ne kažkur kitur. Dar daugiau – prie reklaminių blokų jos lipdo savo kitų laidų anonsus, šiuo būdu keldamos jų žiūrimumą, o kuo daugiau žmonių laidas žiūri, tuo daugiau reklamos televizijos surenka, o kuo daugiau reklamos, tuo daugiau ir pinigų į tą pačią kasą. Vėl – labai aiškiai apibrėžiama nauda.

Beje, čia reiktų paminėti ne tik komercinius transliuotojus. “Bėdų turgaus” šventoji teresė Edita Mildažytė ir jos kūrybinė grupė juk taip pat parduoda Lietuvos televizijai savo laidą, o ne atiduoda jai, kaip labdarą. Taigi, kaip ir kasmetinių akcijų atveju, už LTV labdarą taip pat sumoka mokesčių mokėtojai, nes jų lėšomis yra išlaikoma LTV. Bėdų turgaus labdaros fondui aukojantys verslininkai už kokį šaldytuvą gauna geras kelias minutes ekspozicinio laiko – ne vienas jautrus žiūrovas po to įsidėmi verslininko įmonės pavadinimą ir renkasi, tarkim, dėtis langus pas jį, o ne konkurentą, kuris Bėdų turgui nėra aukojęs. Taigi ir vėl – ne už dyka šita labdara – visi ką nors už ją gauna. Kūrybinė grupė – sotų honorarą, verslininkai – savo satisfakciją LTV geriausio laiko minučių forma, o bėdžius – šaldytuvą, kuriam galėjo suaukoti jo kaimynai.

Televizijos už tai gauna dar vieną, jau daug sunkiau suskaičiuojamą dalyką – gerą vardą. Įsiskaitykite į pavadinimą Gerumo diena. Juntate? Viena diena per metus… Vieną dieną patransliavęs mūsų visų finansuojamą gerumą, kanalas nusiplauna visų metų nuodėmes – žiaurybes vaikų žiūrimu laiku ir kitus malonumus.

Todėl, atleiskite, bet lieku prie savo nuomonės – televizijų labdara yra tik fasadinis reiškinys, nestovintis ant vertybinių pamatų.

Dar daugiau – rizikuoju spėti, kad greitai jo gali ir nelikti. Televizijos tų labdaros maratonų pertekliumi sugadino rinką. Jei Kalėdas švęstume kas porą mėnesių, vargu ar jaustume kalėdinę nuotaiką. Čia – tas pats. Kai buvo tik pora telemaratonų, į juos žiūrėdavo kaip į išsižliumbimo šventę, o dabar? Dabar tai jau pilka kasdienybė.

Kadangi televizijos nedavanoja mums jų už dyka, o laukia mūsų dėmesio, jos turėtų užraukti bent jau dalį telemaratonų, nes tas dėmesys jiems per keturis metus, kaip rodo Išsipildymo dienos skaičiai, sumažėjo jau daugiau, nei porą kartų.

Kategorijos:  Kanalai, Laidos, Personalijos, TV istorija

Tags: Bėdų turgus, Edita Mildažytė, Gerumo diena, Išsipildymo akcija, labdara, labdaros telemaratonas, LNK, LTV, Sveikatos ministerija, telemaratonas, TNS, TV3