APIE ŽURNALISTIKĄ MĖGĖJIŠKAI PASIMĖGAUJANT
Turėdamas laiko visuomet paklausau Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vedamos Žiniasklaidos anatomijos, transliuojamos Žinių radijo bangomis. Ten nagrinėjamos temos pritrenkia aktualumu. Štai paskutinė buvo Kokią žurnalisto profesijos perspektyvą Lietuvoje mato patys žurnalistai?
uagadugu nėra žurnalistai, gulime sau po palme ir rašinėjam į blogą, bet žurnalistų požiūris į save mums įdomus. Gal anatomiškai profesionalus žurnalistas D. Radzevičius it chirurgo peiliu perpjaus Drąsiaus Kedžio istorijos išeksponuotą Lietuvos žurnalistikos pūlinį?
Vedėjas pradėjo dramatiška gaida: tradiciškai manoma, kad žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių dėl to, kad žūsta gana daug žurnalistų karštuose taškuose bandydami pranešti pasauliui apie apie svarbius, skandalingus ir įdomius įvykius tokiuose taškuose.
Suklusome. Laida, matyt, bus apie beribį žurnalistų heroizmą, jų tykojančius teroristus, mafiją ir diktatoriškų režimų vadovus. Pasirodo, ne, nes tačiau jau dabar ir specialistai, ir ekspertai pripažįsta, kad bene didžiausias pavojus ir iššūkis žurnalistams ir žurnalistikai yra internetas. Keistai atrodo iš tikrųjų tai, tačiau žinant, kad spauda, radijas ir televizija vis dažniau užleidžia savo pozicijas internetui, o internete žurnalistai-mėgėjai dažnai išstumia žurnalistus profesionalus – tai yra faktas.
Nenorėtume susireikšminti, bet čia ir apie mus. Mums tinka. Mes, kaip daugybė kitų blogų, rašinėjame internete ir profesionalių žurnalistų galime būti pavadinti žurnalistais-mėgėjais. uagadugu laisvomis nuo darbo bananų plantacijoje minutėmis suraukę kaktą keverzoja savo didelio proto nereikalaujančius rašinėlius. Bet, žiūrėk, pastebėjo, pavadino, sudėjo į lentynėlę. Kaip tame sename sovietiniame animaciniame filme padarė vunderkindas ožiukas, mokėjęs skaičiuoti iki dešimt.
Tik nesuprantu, kodėl tų žurnalistų-mėgėjų taip reikia bijoti…
Parodęs, kas yra tikras žurnalistų baubas, D. Radzevičius susirūpino ateitimi: Taigi, kas atsitiks ateityje, ar iš tikrųjų profesionalaus žurnalisto karjera domins jaunus žmones?
Tikėjomės išgirsti, kad jaunam žmogui reiktų išmokti rašyti, ruošti radijo ar televizijos reportažus. Karjera? Įdomus orientyras. Tarsi ir lemiantis.
Tada nieko keisto, kad tokius profesionalus ir išstumia mėgėjai.
Pagalvojom sau po palme mąsliai trečią bananą krimsdami – štai, jeigu mus kažkas per jėgą norėtų iš bananinės žurnalistikos švystelti į prestižinę tikrąją, susiviliotume?
Savo vėtytame ir mėtytame nežurnalistiniame gyvenime matėme daug žurnalistų ir žurnalistikos. Tokios, kai žurnalistai kaupė, grupavo ir naudojo iš draugiškų spectarnybų gautą informaciją ne straipsnių ar reportažų ruošimui, o būtent tiems Žurnalistų sąjungos pirmininko ir LRT tarybos nario minėtiems karjeros tikslams; kai tikrų žurnalistikos vilkų apmokytiems jauniems žurnalistams nebuvo būtina pasišnekėti su aprašomuoju objektu prieš rašant smerkiantį straipsnį ar ruošiant radijo reportažą.
Geriau jau tada pabūsime mėgėjais, retkarčiais pasiklausydami didžiai pamokančios ir politkorektiškai niekam iš galingųjų ant kojos neužminančios Žiniasklaidos anatomijos.
Bananinė žurnalistika nepretenzinga. Rašančioms beždžionėlėms nusispjaut, ar koks babajus sudės jų keverzones į kokią lentynėlę. Joms bene svarbiausias dalykas – pasirodyti prieš kitas bezdžionėles kuo raudonesniu savo minkštosios galinės vietelės atspalviu, signalizuojant “o taip, žiūrėk į mano raudonį kuo dažniau, nes aš svarbi bezdžionė”.
Tarp kitko, bananai – kosminės geltonos svarbos simboliai.
Esu absoliučiai neprofesionali rašliavų kurpėja, rašau tai, kas šauna į galvą, nebaigusi net žurnalistikos pradžiamokslio. Vien tik bloge perskaito kas mėnesį apie 10 tūkst. skaitytojų. Kažkada tai, ką rašiau ir dėjau kas man atrodė aktualu, skaitė 150 000 lietuvių. Nežinau ar kitoje srityje būčiau pasiekusi tokią auditoriją. Esu absoliuti diletantė, bet tikiu internetą, kaip laisvą galimybę rinktis ir atrasti gausybėje tai, ko tau labiausiai reikia. Tam reikalui šleisti kasmėnesinį mokestį už internetą. Kas pasakė, kad tai nemokama? 🙂
Kadangi Lietuvoje pakankamai daug žiniasklaidos, tai galėtum pagalvoti, kad ji tarpusavyje turėtų kovoti ir nuo to pagerėtų kokybė. Iš tiesų atvirkščiai – žmonėms reikia nesąmoniu, sensacijų. Sako, jei mes dažnai valgom nesveiką maistą, kraujas turi apie jį informacijos ir mes jo norim, kai liaujamės, neduodam organizmui, tada šis pamažu pamiršta. Gal taip ir su visokiais nieko vertais rašiniais? Tiek priratom skaityti bulvarą, kad dauginasi tie, kuriems, nereikia patikrinti faktų, o iškepti kokį rašinėlį čia ir dabar.
Stodama į universitetą maniau, jog žurnalistika mane išmokys rašyti, kalbėti ir ieškoti, t.y. atsakys į klausimą “Kaip tai daryti”. Bet ne,mus mokantieji, kaip ir būsimieji/esami darbdaviai to nedaro. Jie atsako tik į “Ką daryti” klausimą, nors ir tai ne visada. Profesionalūs žurnalistai yra lygiai tokie patys, kaip ir neprofesionalai. Mes nuo megėjų skiriamės tik tuo, jog žinome kada Prancūzijoj atsirado pirmasis laikraštis, o taip pat, kokį rašinį vadinti straipsniu ir kokį ataskaita… Čia nėra taisyklių, kurias būtų galima išmokti, todėl jaunieji visada mokosi iš senesnių. Uždaras ratas…Subjektyvi, o tave skaito, nes esi populiari. Čia kaip grandinė kokia. Jonas skaito, tai ir aš skaitysiu. Visa Lietuva perka “Lietuvos rytą”, tai ir aš pirksiu. Nors, tarkim, Lietuvos žinios arba koks Atgimimas savo objektyvumu bei profesionalumu L.rytą lenkia bent dešimčia metų. Tau tiesiog pasisekė,jog rašydama “savo dalykus” tapai populiari. Ir tai neturi nieko bendra su profesionalumu ar jo nebuvimu. Kartais sekmė veikia 🙂
Žinote, kai paskaitai L.Rytas autorių straipsnius, tai ir galvoji ten profesionalai ar neprofesionalai, greičiau pastarieji, nes net elementarios gramatikos ten dažnai nerasta, kreipiama dėmesį ne į kokybę bet į kiekybę. Pati pradėjau rašyti blog’ą, ir kitų paskaitaų, ir galiu pasakyti mėgėjų straipsniai ne tik įdomesni, bet ir atrodo profesionalesni. Tai, manau, pagrįstai bijoma:)
buvo toks vieno žurnalo reklaminis šūkis: žvelk giliau. O giliau mes matome naująją nomenklatūrą, kuri gerai įvaldė senosios veiklos principus, visur prieina, visiems paatstovauja, tarsi ir žurnalistas (turi savo laidą), bet kaip ir nevisai (nes laida išlaikoma iš valstybės lėšų), tarsi ir profsąjungos (taip save pristato LŽS) lyderis , bet kartu ir valdžios draugas, kritikuoja bulvarą, bet niekada garsiai:-)
Loreta, paskaičius tavo mėginimą vaidinti žurnalistę, akivaizdu, kad neturi žalio supratimo apie žurnalistiką, o ir lietuvių kalba silpnoka…gal lošk tu tą savo žolies riedulį ir patylėk… tai protingesnė atrodysi:)
LL- o čia labai “mėginti” reikia? Mat, žurnalistika yra objektas, kur esama kažkokio “žalio supratimo”? Gal geriau nejuokinkit. Santechnikas, žurnalistas – pagal reikalingumą visuomenės poreikiams rinkčiausi pirmąją profesiją.
Aliau, sutikčiau su tavim. Bet būna ir kitų nuomonių. Taip radikaliai kitokių, kad net apdovanojimus dalina. Štai:
“D.Radzevičius:
1995–1997 m.teisėsaugos savaitraščio „Sargyba“ korespondentas.
1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos konsultantas spaudos reikalams;
1998–1999 m. televizijos „Vilsat“, vėliau „11 kanalas“ redaktorius, programų direktoriaus pavaduotojas;
1999–2000 m. Teismų departamento atstovas spaudai;
2001–2003 m. Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių tarnybos vyr. specialistas;
Nuo 2003 m. Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių tarnybos vedėjas;
2006–2007 m. Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorius;
ApdovanotasOrdinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.”
O už „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.” apdovanotas prie Adamkaus?
Visų pirma bet kokioje informacijos platinimo priemonėje reikia atidumo. Tad išsitaisykite klaidas.
Pataikėte su komentaryu 🙂 Apie tai ir buvo laida.