FIODORAS: VĖL NE APIE TAI

Prieš porą dienų klausiausi Lietuvos radijo laidos, kurioje savo mintis dėstė užsienyje sėkmingai verslininkaujantys lietuviai.

Pokalbiui pasukus link darbo našumo, vienas jų pateikė prancūzišką pavyzdį. Lygindamas prancūzų IT specialistus su amerikiečiais, pirmuosius pavadino atsipūtusiais. Ir pagrindė, kodėl. Todėl, kad darbdavys, norėdamas už blogą darbą tokį atsipūtėlį atleisti taip, kaip amerikietis, t.y. you are fired, mokės, priklausomai nuo šio išdirbto darbo stažo, apie dviejų šimtų tūkstančių eurų baudą.

Kaip ir buvo galima tikėtis, iškart į studiją paskambino ponia Aldona, kuriai nepatiko šis pavyzdys. Ji nenorinti vergų ir vergvaldžių santykių. Ponios Aldonos balsas man pasirodė labai panašus į balsą moteriškės, bene kasdien Žinių ir Lietuvos radijo bangomis girdimos profsąjungų užsakomosiose laidose.

Profsąjungos yra turtingos. Biurai prestižinėse Vilniaus rajonuose – Centre, Žvėryne, puotos už 26 tūkstančius, laidos radijo stotyse. Bet čia ne apie tai,- tiesą sakant, su ponia Aldona solidarizuotųsi daugumas tautiečių.

Vergai ir vergvaldžiai yra viena dažniausiai naudojamų hiperbolių tokiuose ginčuose. Bet ir lengvai pažeidžiamų. Vergai negalėjo pasukti pas kitą vergvaldį ar, juo labiau, patys tapti vergvaldžiais. Dabartinis vergas tai gali padaryti be jokių problemų. Jis gali rinktis kitą darbą, o jeigu nesinori kažkam lenkti galvą, pats gali tapti darbdaviu, įkūręs įmonę.

Bet čia vėl ne apie tai. Nes vergas įmonės niekuomet nesukurs. Įmonės sukūrimas susijęs su asmenine iniciatyva ir rizika. Dažnas uabo savininkas įstatymo reikalaujamą dešimtį tūkstančių įneša paėmęs vartojamąją paskolą, o pirmiems sandoriams reikalingus pinigus atranda bankui užstatęs butą. Individuali įmonė apskritai sodoma ir gomora – mokesčiai tie patys, kaip ir uabo, tik atsakai visu savo turtu.

Kadangi daugumas mūsų bus linkęs ne rizikuoti, o tarnauti kitam, galima manyti, jog vienokia ar kitokia vergo psichologijos dalis mumyse snaudžia. Taigi, profsąjungos teisios – vergų yra. Tiesa, vergo argumentą jos naudoja ne tuščiam fakto konstatavimui. Joms reikia ne vergo, o vergvaldžio. T.y. daikto, kuriuo galima gąsdinti vergus. O išgąsdinus, nesunku surinkti minią mėtančių akmenis.

Kai renkančių nėra.

Bet čia vėl ne apie tai.

Skaitydamas komentarus vienam uagadugu rašiniui, gilinausi į komentatorių argumentus. Mane ypač domino oponuojantys paprastiems, nerafinuotiems blogų, o ir apskritai interneto puslapių nevartantiems amatininkams Petrui, Zenonui ar Fiodorui. Primenu, kad šie paprasti žmogeliai, atėjus krizei ir mokesčių reformoms, nuėjo į ekonomikos šešėlį ir nesiruošia iš ten grįžti.

Pabandysiu apginti internete netūnančius auksinių rankų meistrus. Reforma buvo adresuojama ne jiems. Jų Lietuvoje per mažai, kad kažkas jiems kažką adresuotų. Jie tiesiog papuolė po ekonomikos tiksliųjų laikrodininkų a la Kuodis kirviu. Kadangi mokesčių išimtys iškreipia rinką, jas reikėjo likviduoti.

Kartu likviduoti ir plono sluoksnelio mažąjį tarpsluoksnį, nereikšmingą mokesčių surinkimui.

Mokesčių inspekcija sumedžios dažytoją Fiodorą? Jam visi – giminės.

Kažkada jis įsteigė firmelę ne todėl, kad yra labai sąmoningas pilietis. Normalus žmogus nemąsto lozungais. Fiodoras pamatė, kad po mokesčių sumokėjimo bus už ką išlaikyti šeimą, įdarbinti sūnėną, draugus ir dėl šventos ramybės įsteigė. Legalizavosi, nes apsimokėjo.

Dabar, sakysite, jis turi dirbti tam, kad firmelė išliktų? Dėl prestižinio pavadinimo Fiodoro euroremontas? Dėl Andriaus Kubiliaus solidarumo? Dėl pensijos uošvei, kuri ir taip gyvena geriau, nei jis pats – drūtas, darbingas vyras?

Solidarumas neatsiejamas nuo bendro tarimosi. Ar su Fiodoru kas nors tarėsi gruodžio naktimis Seime?

Nesitarė, nes Lietuvoje krizė. Fiodoro šeimos finansuose irgi krizė, todėl jis nemato reikalo su Lietuva dėl jos tartis. Ir eina į šešėlį gelbėtis. Kaip Jums atrodo, ką jis atsakytų Algimantui į šio Ką darys Fėdia, kai ateis pensijinis amžius? Šešėlinių pinigų nesukaups visam likusiam gyvenimui, o pensiją bus vargana. Protingi apie tai susimąsto.

Kadangi Andriui Kubiliui rūpi ne būsimieji pensininkai, o dabartiniai, pensija, kai ateis pensijinis amžius, vis tiek bus vargana. Todėl protingas Fiodoras laiku ir susimąstė apie šešėlį.

Nuoširdžiai prajuokino vieno komentatoriaus atodūsis: Ech, sunku būti biudžetininku… Čia tur būt todėl, kad verslas biudžetininkams nebus pajėgus mokėti pinigų už sunkią egzistenciją.

Mokesčių reformos architektai akivaizdžiai pamiršo, jog yra užaugę šalyje, kur verslininkas, pagal tarybmečio suformuotą masinę psichologiją, yra vagis ar aferistas. Tapsmas vagimi normaliam žmogui negali būti siekiamybė. Todėl ir verslas nėra siekiamybė. Akstinas būti darbščiam, iniciatyviam, uždirbti pinigus sau ir šalia esančiam nėra siekiamybė. A priori.

Lietuvą ištrauks darbštūs ir iniciatyvūs verslo žmonės? Juokaujate.

Dabartinėmis sąlygomis paprasčiau eiti į šešėlį ar darbo biržą.

Įdomu, kas joje darysis rudenį, kai bankrutuos jau ne įmonėlės, skrebenančios savo menką gyvenimėlį su šimtais tūkstančių, o banginiai, vartantys šimtus milijonų?

Komentatorius, pasivadinės Karakumų asilėliu kitai spalvingą Urbokidos vardą pasirinkusiai komentatorei vožė tiesiai į tarpuragį: o tu nepagalvoji, kad valstybei nelabai esi reikalinga, jei nenori mokėti mokesčių?

Kaip pirštu į akį. O juk tikrai. Ko gero, valstybei esi reikalingas tik todėl, kad moki mokesčius. O po to dar stebimasi, kad trispalvės ant kiekvieno namo neplevėsuoja per valstybines šventes.

Gal čia apie tai?

Share
Kategorijos:  Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , ,

MYLIU “SODRĄ” MEILE IŠKRYPUSIA

Kartais nušoksime į šoną nuo pagrindinės blogo temos. Net padarėme naują straipsnių skirstymo kategoriją – neformatas. Nepiktnaudžiausime, bet esame apsupti ne tik televizorių, bet ir visų kitų pasaulio nelaimių.

Tarp jų ir Sodros.

Vienas Sodros viršininkų Laimonas Rudys šiandien per Žinių radiją šnektelėjo, kad Sodros darbuotojai, dirbantys su šiai institucijai mokėti vėluojančiais juridiniais asmenimis, yra instruktuojami būti maksimaliai lankstūs įstatymo ribose.

Vienas mano draugas turi mažytę uab‘ėlę. Daug metų su žmona sąžiningai ir laiku mokėjo mokesčius, nebuvo apiforminę buhalterių autorinėmis darbuotojomis ir kitais kandeliabrais, na, niekuomet nebandė apeiti Sodros. Buvo, kaip juos daug kas vadino, kvailai sąžiningi. Na, štai. Ir tas kvailai sąžiningas žmogus, krizei prie sienos prispaudus, šiaip taip subalansavo savo išlaidas, susitarė su banku dėl palūkanų terminų atidėjimo ir taip toliau. Beliko Sodra. Žmogus atėjo į Sodrą ir žvelgdamas kvailai sąžiningomis akimis paprašė valdininko būti maksimaliai lanksčiam ir atidėti mokėjimus. Tačiau čia jis susidūrė su uoliai pareigingomis valstybės pareigūno akimis, kurios jam pradžioje nebyliai, o po to ir žodžiu tarė – įstatymas šito nenumato.

Iš tiesų, ar jūs kada matėte lankstų įstatymą a la Laimonas Rudys?

Beje, berods tas pats Laimonas Rudys arba jo kuris nors sodrinis klonas kitoje radijo laidoje prieš kokį mėnesiuką pasigyrė, jog Sodra iš visų valstybinių institucijų yra iškėlusi daugiausiai bankroto bylų. Pasigyrė specialiai neimu į kabutes, nes jis tikrai gyrėsi. Jam tai darbo pasiekimas. Pastebėjau, kad Sodrų ir kitų mokesčių surinkimo įstaigų kabinetai pilni tokių jaunų naujosios valdininkijos egzempliorių. Kostiumukai, kaklaraiščiai, uoliai pareiginga veido išraiška ir visiškai tuščios akys.

Draugas ir jo žmona paskutinius penkis metus nė dienos neatostogavo. Kartą per metus

su senele išleisdavo vaikus į Turkiją. Į pigiausią dviejų žvaigždučių viešbutį. Jokių all inclusive. Lankantis pašvęsti savaitgaliais jų chruščiovkėje rasdavome kuklią ir netgi skurdžią buitį – dar tėvų uždirbti trisdešimties metų senumo baldai, varvanti santechnika. Verslininkai…

Nauja valdžia užsimojo surinkti daugiau mokesčių? Kam?

Kad uolūs jaunieji valdininkai gautų algas?

O gal juos geriau būtų buvę nuogais užpakaliais paleisti į smulkų verslą? Tada jie pajustų visą verslininkavimo malonumą, kai tik įkūrus naują uab‘ėlę nuo kiekvieno gaunamo lito turi mokėti 54 centus valstybei.

O po to iš to gauto lito dar turi pridurti savo senoms mamoms ir tėtėms po 30 centų, kad šie sudurtų galą su galu, nes Sodrai reikia daug pinigų savo plačioms reikmėms administruoti, mokant algas uoliems valdininkams ir išlaikant gausius ir gražiai atremontuotus pastatus.

O gal išgelbės Valentinas Milaknis (radau galų gale televizinį kampą)? Irgi anekdotas. Ar tik su Saulėlydžio komisija ne jo paties autoriteto saulėlydis ateina? Pirmą kartą nusileido, kai, palikęs savo komandą ant ledo, atsistatydino iš LRT vadovo posto, po to nieko gero nenuveikęs išėjo iš vadovavimo LRT tarybai, o dabar dar ir Saulėlydžio komisija.

Šalis ta Lietuva vadinas.

Gerai, kad uagadugu Afrikoj, čia bananus skabaisi ir gyveni.

Share
Kategorijos:  Neformatas, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD