FIODORAS: VĖL NE APIE TAI

Prieš porą dienų klausiausi Lietuvos radijo laidos, kurioje savo mintis dėstė užsienyje sėkmingai verslininkaujantys lietuviai.

Pokalbiui pasukus link darbo našumo, vienas jų pateikė prancūzišką pavyzdį. Lygindamas prancūzų IT specialistus su amerikiečiais, pirmuosius pavadino atsipūtusiais. Ir pagrindė, kodėl. Todėl, kad darbdavys, norėdamas už blogą darbą tokį atsipūtėlį atleisti taip, kaip amerikietis, t.y. you are fired, mokės, priklausomai nuo šio išdirbto darbo stažo, apie dviejų šimtų tūkstančių eurų baudą.

Kaip ir buvo galima tikėtis, iškart į studiją paskambino ponia Aldona, kuriai nepatiko šis pavyzdys. Ji nenorinti vergų ir vergvaldžių santykių. Ponios Aldonos balsas man pasirodė labai panašus į balsą moteriškės, bene kasdien Žinių ir Lietuvos radijo bangomis girdimos profsąjungų užsakomosiose laidose.

Profsąjungos yra turtingos. Biurai prestižinėse Vilniaus rajonuose – Centre, Žvėryne, puotos už 26 tūkstančius, laidos radijo stotyse. Bet čia ne apie tai,- tiesą sakant, su ponia Aldona solidarizuotųsi daugumas tautiečių.

Vergai ir vergvaldžiai yra viena dažniausiai naudojamų hiperbolių tokiuose ginčuose. Bet ir lengvai pažeidžiamų. Vergai negalėjo pasukti pas kitą vergvaldį ar, juo labiau, patys tapti vergvaldžiais. Dabartinis vergas tai gali padaryti be jokių problemų. Jis gali rinktis kitą darbą, o jeigu nesinori kažkam lenkti galvą, pats gali tapti darbdaviu, įkūręs įmonę.

Bet čia vėl ne apie tai. Nes vergas įmonės niekuomet nesukurs. Įmonės sukūrimas susijęs su asmenine iniciatyva ir rizika. Dažnas uabo savininkas įstatymo reikalaujamą dešimtį tūkstančių įneša paėmęs vartojamąją paskolą, o pirmiems sandoriams reikalingus pinigus atranda bankui užstatęs butą. Individuali įmonė apskritai sodoma ir gomora – mokesčiai tie patys, kaip ir uabo, tik atsakai visu savo turtu.

Kadangi daugumas mūsų bus linkęs ne rizikuoti, o tarnauti kitam, galima manyti, jog vienokia ar kitokia vergo psichologijos dalis mumyse snaudžia. Taigi, profsąjungos teisios – vergų yra. Tiesa, vergo argumentą jos naudoja ne tuščiam fakto konstatavimui. Joms reikia ne vergo, o vergvaldžio. T.y. daikto, kuriuo galima gąsdinti vergus. O išgąsdinus, nesunku surinkti minią mėtančių akmenis.

Kai renkančių nėra.

Bet čia vėl ne apie tai.

Skaitydamas komentarus vienam uagadugu rašiniui, gilinausi į komentatorių argumentus. Mane ypač domino oponuojantys paprastiems, nerafinuotiems blogų, o ir apskritai interneto puslapių nevartantiems amatininkams Petrui, Zenonui ar Fiodorui. Primenu, kad šie paprasti žmogeliai, atėjus krizei ir mokesčių reformoms, nuėjo į ekonomikos šešėlį ir nesiruošia iš ten grįžti.

Pabandysiu apginti internete netūnančius auksinių rankų meistrus. Reforma buvo adresuojama ne jiems. Jų Lietuvoje per mažai, kad kažkas jiems kažką adresuotų. Jie tiesiog papuolė po ekonomikos tiksliųjų laikrodininkų a la Kuodis kirviu. Kadangi mokesčių išimtys iškreipia rinką, jas reikėjo likviduoti.

Kartu likviduoti ir plono sluoksnelio mažąjį tarpsluoksnį, nereikšmingą mokesčių surinkimui.

Mokesčių inspekcija sumedžios dažytoją Fiodorą? Jam visi – giminės.

Kažkada jis įsteigė firmelę ne todėl, kad yra labai sąmoningas pilietis. Normalus žmogus nemąsto lozungais. Fiodoras pamatė, kad po mokesčių sumokėjimo bus už ką išlaikyti šeimą, įdarbinti sūnėną, draugus ir dėl šventos ramybės įsteigė. Legalizavosi, nes apsimokėjo.

Dabar, sakysite, jis turi dirbti tam, kad firmelė išliktų? Dėl prestižinio pavadinimo Fiodoro euroremontas? Dėl Andriaus Kubiliaus solidarumo? Dėl pensijos uošvei, kuri ir taip gyvena geriau, nei jis pats – drūtas, darbingas vyras?

Solidarumas neatsiejamas nuo bendro tarimosi. Ar su Fiodoru kas nors tarėsi gruodžio naktimis Seime?

Nesitarė, nes Lietuvoje krizė. Fiodoro šeimos finansuose irgi krizė, todėl jis nemato reikalo su Lietuva dėl jos tartis. Ir eina į šešėlį gelbėtis. Kaip Jums atrodo, ką jis atsakytų Algimantui į šio Ką darys Fėdia, kai ateis pensijinis amžius? Šešėlinių pinigų nesukaups visam likusiam gyvenimui, o pensiją bus vargana. Protingi apie tai susimąsto.

Kadangi Andriui Kubiliui rūpi ne būsimieji pensininkai, o dabartiniai, pensija, kai ateis pensijinis amžius, vis tiek bus vargana. Todėl protingas Fiodoras laiku ir susimąstė apie šešėlį.

Nuoširdžiai prajuokino vieno komentatoriaus atodūsis: Ech, sunku būti biudžetininku… Čia tur būt todėl, kad verslas biudžetininkams nebus pajėgus mokėti pinigų už sunkią egzistenciją.

Mokesčių reformos architektai akivaizdžiai pamiršo, jog yra užaugę šalyje, kur verslininkas, pagal tarybmečio suformuotą masinę psichologiją, yra vagis ar aferistas. Tapsmas vagimi normaliam žmogui negali būti siekiamybė. Todėl ir verslas nėra siekiamybė. Akstinas būti darbščiam, iniciatyviam, uždirbti pinigus sau ir šalia esančiam nėra siekiamybė. A priori.

Lietuvą ištrauks darbštūs ir iniciatyvūs verslo žmonės? Juokaujate.

Dabartinėmis sąlygomis paprasčiau eiti į šešėlį ar darbo biržą.

Įdomu, kas joje darysis rudenį, kai bankrutuos jau ne įmonėlės, skrebenančios savo menką gyvenimėlį su šimtais tūkstančių, o banginiai, vartantys šimtus milijonų?

Komentatorius, pasivadinės Karakumų asilėliu kitai spalvingą Urbokidos vardą pasirinkusiai komentatorei vožė tiesiai į tarpuragį: o tu nepagalvoji, kad valstybei nelabai esi reikalinga, jei nenori mokėti mokesčių?

Kaip pirštu į akį. O juk tikrai. Ko gero, valstybei esi reikalingas tik todėl, kad moki mokesčius. O po to dar stebimasi, kad trispalvės ant kiekvieno namo neplevėsuoja per valstybines šventes.

Gal čia apie tai?

Share
Kategorijos:  Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , ,

ŠEŠĖLIS IR NUOJAUTOS NE PAGAL J. RAZMĄ

ŠEŠĖLIS IR NUOJAUTOS NE PAGAL J. RAZMĄ

© Verslo žinios

Seimo ekonomikos komiteto narys Jurgis Razma Verslo žiniose padėjo šešėlį ekonomikoje į šešėliškai tamsų nuojautų klausimo stalčių.

Praskaidrinsime. uagadugu gyvena realiame pasaulyje, bendrauja su gyvais žmonėmis.

Prieš penkis metus sode sugedo boileris. Pasirodo, buitiniai boileriai nėra toks dažnas prietaisas, kaip galvojau. Todėl firmelės, užsiimančios taisymu, paieškai sugaišau geras kelias valandas. Atėjo ūsuotas Petras, pasėdėjo pusdienį kol nuvarvino vandenį, išvalė ir pakeitė galvaninį elementą. 250 Lt su PVM. Sąskaitėlė, oficialu. Kiek pyktelėjau, nes žinai, Petrai, pridėčiau antra tiek ir nusipirkčiau naują. – Jo, bet tai antra tiek,- šyptelėjo į ūsą Petras. Irgi teisybė.

Prieš savaitę boileris vėl pradėjo leisti vandenį. Firmelės telefonu atsako tokio numerio nėra, Pasitikrinkite numerį. Per trečius ir ketvirtus pažįstamus vėl išeinu link Petro. Petras dirba savarankiškai. Firmelės jau nėra, nes, pasak Petro, žmogus gyvena ne tam, kad firmą išlaikytų. – Kiek kainuos analogiška paslauga? – 150 litukų, popierių nebus… – Garantija? – Žodinė. Atvyksiu, jei per porą metų vėl vanduo leis.

Kol yra plaukų ant galvos, tenka kirptis. Tiesa, nedažnai. Po trijų mėnesių paskambinus į kirpyklą niekas neatsako. Bandau kitą dieną. Jokio rezultato. Sename adresų kataloge nurodytas kažkoks mobilaus telefono numeris. Bandau. Atsiliepusi gundančio balso tembro a la Valinskienė savininkė liūdnai praneša, kad negalėjom išlaikyt salono. Daugiau nei pusė pajamų eina mokesčiams, o dar nuoma, įrankiai, reikia “tartis” su higienos inspekcija. Ir paslaugiai duoda kirpėjos mobilaus telefono numerį. O ši pasiūlo ateiti į butą. Nepadoru, bet plaukai tai auga… Juolab ne penkiasdešimt, o trisdešimt litukų.

Prieš tris metus sugedo šaldytuvas. Atvirai šnekant, buvau gerokai susinervinęs. Ne juokas. Jei reiks keisti, sukrapštyti gerus porą tūkstančių iš smulkaus verslo dividendų nebus lengva. Zenonas konstatavo dingo freonas ir pasiūlė – taisau už 110 litų, bet garantijos nebus, nes, nu, realiai tai reiktų išmesti. Bet jei nenueis šaibom per mėnesį, reiškias veiks ilgai. Sąskaitėlė, kvitukas, abipusė satisfakcija.

Sugedo dabar. Ieškau Zenono mobiliu. Pasiruošęs iškoneveikti. Zenonas kažką nerišliai aiškina apie kažkokį patentą, kur neapsimoka. Nieko neraukiu apie gudriąją patentologiją, todėl tiesiai šviesiai pasiūlau apsilankyti mano dvarelyje. Pasirodo sudegė tik kažkoks potenciometras. 50 litukų su medžiagom. Sąskaitėlė? Garantija? Nustebusi meistro veido išraiška…

Prieš porą metų dariau remontą. Pritrūko pinigų vienam kambariui. Dabar visiems mano mikroverslo partneriams bankrutuojant, nėra ir man prasmės investuoti. Todėl, kol krizė, nukreipiu pinigus į būtinų asmeninių poreikių tenkinimą. Juolab, kad paslaugos gerokai atpigusios. Ačiū krizei.

Kambario remontas. Skambinu Fiodorui. Prieš porą metų pabandžiau remontinės firmelės savininką vadinti Fedia, bet tas įsižeidė ir pareiškė esąs Fiodoras.

Fiodoras tai Fiodoras. Mums, uagadugu, Fedia gali būti ir Patrisas Lumumba, neprieštarausim. Fiodoras atvyksta be brigados. Kainą užsišaukia triskart mažesnę, nei prieš porą metų. Išsikalbame prie cigaretės. – Kak živioš? Kak firma? – Gavnom paplyla, v Vilnele. Fiodoro verslo logika kaip Petro. Kam maitinti valstybę, kuri jam nedraugiška. – Staju v birže. Piatsot litov plotit. Plius dva tysiača naberiotsa chalturami. Tak i živiom. Žena tože bezrabotnaja. Za to tioščia! Vot eta živiot. Pensiya okolo tysiači plius padrabatyvajet v savivaldybe. Ješčio tyšča!

Sutinku su Fiodoru.

Ponas Razma kokį vėlyvą vakarą padaręs gramą galėtų įsėsti į eilinį taksi ir paprašyti buteliuko. Jei pasitaikys taksistas, kuris klausosi Russkoje radijo, jis garantuotai jūsų neatpažins, ponas seimūne. Ir iš bagažinės ištrauks butelaitį. 20-25 litukai. O bobulė Plungėje dar ir dustinio pilstuko pasiūlys. Kaip jums pigiau. Ir be čekiuko.

O jei su žmonėmis bendrauti sudėtinga, pavažinėkit po Vilniaus miestelio, na, tarkim, Naujamiestį, kur pirmuosiuose aukštuose vitrinos. Pusė jų – tuščios. Nei reklamų, nei užrašų. Išskyrus vieną ir dažnai desperatišką – nuomojame pigiai.

Klientų neatsiranda.

Nes smulkusis verslas, paklusęs sveikai nuojautai, yra arba šešėlyje, arba užšaldė veiklą.

Biudžetui trūksta pajamų?

Jūs humoristas, ponas Razma.

Share
Kategorijos:  Konsumerika, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD