APIE MENAMĄ TELEVIZININKŲ NEPROFESIONALUMĄ

Skaitytoja, pasirašiusi Stebėtoja, komentuodama uagadugu rašiniui apie laidą Tu gali šokti, sėdėjo prie kompiuterio ne taip jau trumpai, o todėl tęsiame uagadugu tradiciją eksponuoti daug plušusiųjų mintis.

Kartu ir papolemizuosime – šiuo atveju, kad nedominuotų tik viena nuomonė, paadvokataudami televizijų žmonėms:

Lietuvoje visiškai suvešėjo sužvaigždėjimas. TV eteryje ar žurnaluose šmėžuojantys veidai jaučiasi visagaliai ir, matyt, tobuli. Juk prieš tiesioginį eterį tikrai vyksta generalinė repeticija, o tai reiškia, kad tiek laidos vedėjas (šiuo atveju Leonardas P.), tiek komisijos nariai turi progą peržiūrėti pasirodymus ir preliminariai apgalvoti, kokias pastabas/komentarus/klausimus/pašmaikštavimus jiems sakys. Juk ne visi yra mikutavičiai, smoriginai ir šapranauskai, kad gali ekspromtu kalbėti ir įdomiai, ir šmaikščiai. O net situacijas, kai patys pagauna save nusikalbantys, paversti juokingomis ir tik teikiančiomis tiesioginiui eteriui šarmo.

Kad Lietuvoje suvešėjo sužvaigždėjimas, ko gero, kaltos ne tik televizijos, bet ir žiūrovai. Jeigu jie taip gerai žiūrėtų laidas apie paprastus žmones (t.y apie save), nei tas apie žvaigždžiažmogius, pastarųjų eteryje būtų mažumas, o ne daugumas.

Šiuo konkrečiu atveju, jei šnekėsime apie Leonardo P. gabumus improvizuoti, sutikčiau. Jis yra neimprovizuojantis arba prastai improvizuojantis aktorius, todėl visi tekstukai turėtų būti jam pilnai suruošti, o galimos laidos duobės suprognozuotos. O tai tiesioginės laidos atveju yra labai sudėtinga – neaišku, kokio stiprumo redakcinį štabą reikia turėti, kad tai padarytum bent jau apytobuliai.

Matyt, dar kartą reikia pripažinti, kad Lietuva yra per maža, jog į televiziją ateinantys žmonės būtų ne tik savo srities profesionalai, bet ir šiaip charizmatiškos asmenybės. Na gal čia per didelis reikalavimas. Formuluotė turėtų būt tokia: ne tik savo srities specialistas, bet ir atitinkantis minimalius TV reikalavimus: telegeniškas ir mokantis sklandžiai dėstyti mintis.

Dėl Lietuvos mažumo – sutinku,- kai Pervyj Baltijskij Kanal giriasi savo žiūrimumu, man visuomet norisi paklausti, kuo jūs girtumėtės, jei rodytumėte ne plačiosios Rusijos TV laidas su pasirinkimu iš šimtų milijonų galimų charizmatiškų laidų vedėjų, o tarkim, būtumėte apriboti Lietuvos neaprėpiamais aruodais. Blogai būtų…

Aišku, klausimas, kas yra savo srities specialistas televizijoje. Viskas aišku, jei imsime žinių laidas ar tiriamasias žurnalistines laidas. Čia, jei ne vedėjams, tai bent jau redaktoriams kaip ir natūralu būtų taikyti žurnalisto profesijos reikalavimus. Tačiau net ir čia įvesčiau erezijos kvapelį – yra ne vienas ir ne du tradicinėje žurnalistikoje stipriai besireiškiantys istorikai, inžinieriai ar kitų nežurnalistinių specialybių atstovai. Nori nenori prieisime prie konstatavimo, kad žurnalisto profesija – ne mediko, kur glandas pjaustyti gali tik tinkamą išsilavinimą turintis chirurgas. Jai taikomus reikalavimus, panašu, gali įvaldyti ir kitų sričių specialistai.

O gal taip vyksta dėl to, kad žurnalistikos profesijos mokymo kokybė nėra aukšta… Juk šiais laikais nepriversi žiniasklaidos priemonės priiminėti į darbą žmones tik todėl, kad jie turi žurnalisto diplomą. Diplomas geros galvos negarantuoja.

O visai kitai, nežurnalistinei televizijos laidų daliai (kurios yra dauguma – likę apie 80-90 procentų autorinės produkcijos) ir bandomi taikyti tie suminėtieji kriterijai – charizma, telegenika, mokėjimas ne tik sklandžiai, bet ir taisyklingai dėstyti mintis, plastika, sceninis judesys.

Operatoriai. Gerai reikia nuvanot per nagus. Atrodo, kad dirbama kaip ceche. Pafilmavau vaizdų žiniom, kokia pokalbių studijinę laidą, kur yra max du planai (stambus ir bendras), o kadangi grafike išpuolė laikas, kad tenka filmuot šokių laidą, tai net, matyt, nepasidomėjus, kokia ten specifika, nepasitreniravus, kaip ir iš kokios pusės reikėtų filmuoti, kokius privalumus kiekvienas šokėjas turi ir kaip juos reiktų atskleisti, einama tiesiai į tiesioginį eterį ir rodomi bet kokie vaizdai.

Jei piktoji, per nagus norinti nuvanoti Stebėtoja rašydama cechas turėtų omeny senąją šito žodžio reikšmę – t.y. tam tikro amato atstovų sambūrį, tai neskambėtų taip jau neigiamai. Gal ir bėda yra ta, kad dažnas operatorius tampa menininku netapęs prieš tai geru amatininku.

Šiuo konkrečiu atveju apskritai sunku ką pasakyti, nežinant tikslių faktų. Ar filmavo prasti operatoriai; ar tie operatoriai, kurie filmavo, buvo neįpratę dirbti su studijos kameromis; ar jie buvo neįpratę dirbti su tos konkrečios Kilnojamos televizijos stoties kameromis; ar jie buvo pagiringi… Daugybė galimų priežasčių.

Bet tai, kas čia verčiama operatoriams, panašu, yra ir transliacijos režisieriaus brokas. Tiesioginėje laidoje praradus režisūrinę kontrolę operatoriai irgi grybauja, nes jie renkasi planus ne savarankiškai, o klauso pulto komandų.

Visa tai, aišku, nėra pateisinimas brokui.

Ir galiausiai retorinis klausimas. Gal net ne į temą. Kada prodiuseriai, po šimts velnių, į laidų vedančiuosius, ar kūrybinius darbuotojus atrinkinės žmones viešuoju būdu. Skelbs konkursus, o ne sutikę savo draugelį, kuris tik draugas, bet nežinia, ar geras specialistas, siūlys jam vieną ar kitą svarbią poziciją. Kol dirbsim pagal giminių/draugų, bet ne pagal žmogaus sugebėjimus principus, tol toks jovalas ir bus TV.

Nėra taip jau blogai. Daug ką nurašyčiau tam Lietuvos mažumui. Bet, antra vertus, TV laidų dalyvių atrankos, arba taip vadinamo kastingo pažangi metodologija Lietuvos prodiuserių nėra įvaldyta. Tačiau tam rasčiau pateisinimą – Lietuvoje verdama savo sultyse dar ir todėl, kad televizijos nėra linkusios rizikuoti su naujais vardais. Jas irgi galima suprasti. Į kiekvieną televizijos projektą kišami pinigai – redaktoriai, vykdantys prodiuseriai, vaizdo ir garso apipavidalinimas, gausybė kitų išlaidų, apie kurias žiūrovas neturi žalio supratimo (visa tai, kas susideda į produkto kainą, rinkodaros terminus vartojant) ir, įsivaizduokit, tarsi ir gerai atrodęs bandomuosiuose filmavimuose, repeticijose visiškai naujas auditorijai vedėjas iki kokios septintos laidos taip ir nepagauna draivo – pasirodo esąs nepriimtinas auditorijai. Tada visas tas lėšas tenka išmesti į šiukšlių dėžę, nes traukinys nuvažiavo, žiūrovas jau neužsikabino ir vargu ar užsikabins vedėją pakeitus.

Baigdamas pasakysiu, kad Lietuvos televizijos ir prodiuseriai nėra tokie atsilikę, kaip kažkam susidaro įspūdis stebint iš šalies. Bėda, kad atsitiko krizė, pinigų rinkoje sumažėjo bene dvigubai, o todėl taupoma ir inovacijoms ir profesionalumui.

Share
Kategorijos:  Laidos, Personalijos, Rinka, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

APIE PILIEČIŲ ŽURNALISTIKĄ

uagadugu savaitgalio proga leidžia sau atsipalaiduoti,  pražysti narcizais ir patalpinti savo atsakymus į VDU žurnalistikos studentės Almantės Grigaitės tyrimo klausimus, kuriuos ši uagadugu uždavė rašydama baigiamąjį darbą tema Piliečių žurnalistikos raiškos formos Lietuvoje.

Piliečių žurnalistika apibūdinama, kaip piliečio arba piliečių grupės aktyvus dalyvavimas informacijos ir naujienų atrinkimo, analizavimo, kūrimo ir platinimo procese. Šio piliečių dalyvavimo tikslas yra suteikti nepriklausomą, patikimą, tikslią, išsamią, kiekvienai demokratinei visuomenei reikalingą informaciją.

uagadugu tinklaraščio autoriui piliečių žurnalistika yra naujas terminas – nesu žurnalistas-profesionalas, ar juo labiau –  teoretikas, o todėl ir  žurnalistikos klasifikacija mums nėra pažįstama. Kiek suprantu, tai yra pavadinimas, kuris vartojamas norint išvengti menkinančio termino mėgėjiška žurnalistika atspalvio.

Tyrimo klausimai:

Kokia Jūsų nuomone yra piliečių žurnalistikos situacija Lietuvoje? Kur ji labiausiai yra paplitusi?

Ji yra paplitusi ten, kur jai yra lengviausiai plisti – internete. Tai susiję su technologijų pažanga. Aišku, savo mintis būtų galima klijuoti visur kad ir daczybao formatu, kaip buvo daroma kinų kultūrinės revoliucijos metu, bet tai vargu ar būtų estetiška, reiktų leisti pinigus popieriui, klijams ir pieštukams. Todėl paprasčiau reikštis internete.

Kaip manote, ar piliečių žurnalistika gali papildyti tradicinę žiniasklaidą kokybišku turiniu?

Klausimas be galo platus, nes reiktų pradžioje padiskutuoti, kas yra tas kokybiškas turinys. Jeigu turite omeny analitinę, tiriamąją žurnalistiką, tada nesu tikras. Nes šiai rašyti reikia daug laiko sąnaudų. Ko iš žurnalistikos duonos nevalgantis žmogus sau ne visuomet gali leisti. Bet, antra vertus, yra specifinių temų, kuriomis savo reikalo profesionalui, nors ir ne žurnalistui, reikštis paprasčiau, nei profesionaliam žurnalistui.

Taip vadinama piliečių žurnalistika gali būti geru žaliaviniu priedėliu tradicinei žurnalistikai naujienų segmente. Fotografuojančius ar filmuojančius telefonus turime visi.

Kokias įžvelgiate piliečių žurnalistikos stipriąsias puses?

Nuoširdumą ir neangažuotumą. Nors bene pagrindiniu žurnalisto darbo kriterijumi laikomas objektyvumas, deja, dabartinėje Lietuvos profesionaliojoje žiniasklaidoje jo yra nedaug. Todėl neprofesionalų kuriamas srautas čia turi galimybę išsiskirti.

Kokias įžvelgiate piliečių žurnalistikos silpnąsias puses?

Sakyčiau, paviršutiniškumą, bet jo pilna ir profesionaliojoje žurnalistikoje. Tik tiek, kad ta pilietinė turi geležinį pasiteisinimą – man už tai niekas pinigų nemoka – kaip noriu, taip ir dainuoju. Papūskit.

Kokia Jūsų nuomone yra piliečių žurnalistikos įtaka tradicinei žiniasklaidai?

Žiūrint, kurią turite omeny. Kaip jau minėjau anksčiau, kažką sensacingo nufilmavę ar nufotografavę gali tapti reikšmingu tradicinės žurnalistikos papildymu; savo reguliarų turinį blogų rašiniais didesniu ar mažesniu masteliu papildo visi interneto portalai; kitur kol kas – štilis. Nors lietuviams reiktų pasimokyti kad ir iš rusų. tarkim, Echo Moskvy radijas labai glaudžiai integruoja blogų įrašus į savo komentarų, nuomonių ar netgi naujienų laidas.

Ar piliečių žurnalistikai galima taikyti profesionalios žurnalistikos kriterijus: objektyvumą, nešališkumą, etines kompetencijas?

Reikėtų. Iškart po to, kai jas reikiamu laipsniu pradės sau taikyti taip vadinama profesionalioji žurnalistika.

Kokią įtaką piliečių žurnalistika turi pilietinės visuomenės plėtrai?

Nesu tikras, ar vyksta pilietinės visuomenės plėtra, todėl negaliu diskutuoti apie įtaką jai.

Jūsų nuomone, ar piliečių žurnalistika gali pakeisti profesionalią žurnalistiką?

Ne, negali. Piliečių žurnalistika visuomet bus stichiniu reiškiniu, o informacijos vartotojas, nors kartais nukrypdamas nuo pagrindinio vieškelio, vis gi kasdieniam gyvenimui rinksis sutvarkytą, po lentynėles tvarkingai sudėliotą produktą.

Ar piliečių žurnalistikos atstovams turėtų būti suteiktos žurnalistų teisės ir pareigos?

Labai sudėtinga šnekėti apie įsipareigojimų apynasrį žmonėms, kurie kažką daro nieko neverčiami. Na, taip – dekalogo jie turėtų laikytis, nes tarp žmonių gyvena, o ne žvėrių. O dėl teisių – manau, kad taisyklių nenustatysi – kiekvienu atveju reiks spręsti individualiai.

Kaip manote, ar tai, kad vis daugiau žmonių įsilieja į piliečių žurnalistiką reiškia, jog profesionalioji žurnalistika daugiau nebepateisina jų lūkesčių?

Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių jaučia saviraiškos deficitą.

Jūsų nuomone, ar įmanomas glaudus piliečių žurnalistikos ir profesionalios žurnalistikos bendradarbiavimas ateityje?

Interneto portaluose jis vyksta ir dabar. Jei profesionalioji žurnalistika taip sparčiai degraduos, kaip iki šiol, greit gali nebūti aišku, kuri žurnalistika – piliečių, o kuri – profesionali.

Gal pateiktumėte ryškesnių Lietuvos piliečių žurnalistikos pavyzdžių?

Nenorėčiau nieko įžeisti pamiršęs minint. Blogosferoje pilna ryškių pavyzdžių.

Share
Kategorijos:  Konsumerika, Rinka
Žymos: , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD