APIE MENAMĄ TELEVIZININKŲ NEPROFESIONALUMĄ

Skaitytoja, pasirašiusi Stebėtoja, komentuodama uagadugu rašiniui apie laidą Tu gali šokti, sėdėjo prie kompiuterio ne taip jau trumpai, o todėl tęsiame uagadugu tradiciją eksponuoti daug plušusiųjų mintis.

Kartu ir papolemizuosime – šiuo atveju, kad nedominuotų tik viena nuomonė, paadvokataudami televizijų žmonėms:

Lietuvoje visiškai suvešėjo sužvaigždėjimas. TV eteryje ar žurnaluose šmėžuojantys veidai jaučiasi visagaliai ir, matyt, tobuli. Juk prieš tiesioginį eterį tikrai vyksta generalinė repeticija, o tai reiškia, kad tiek laidos vedėjas (šiuo atveju Leonardas P.), tiek komisijos nariai turi progą peržiūrėti pasirodymus ir preliminariai apgalvoti, kokias pastabas/komentarus/klausimus/pašmaikštavimus jiems sakys. Juk ne visi yra mikutavičiai, smoriginai ir šapranauskai, kad gali ekspromtu kalbėti ir įdomiai, ir šmaikščiai. O net situacijas, kai patys pagauna save nusikalbantys, paversti juokingomis ir tik teikiančiomis tiesioginiui eteriui šarmo.

Kad Lietuvoje suvešėjo sužvaigždėjimas, ko gero, kaltos ne tik televizijos, bet ir žiūrovai. Jeigu jie taip gerai žiūrėtų laidas apie paprastus žmones (t.y apie save), nei tas apie žvaigždžiažmogius, pastarųjų eteryje būtų mažumas, o ne daugumas.

Šiuo konkrečiu atveju, jei šnekėsime apie Leonardo P. gabumus improvizuoti, sutikčiau. Jis yra neimprovizuojantis arba prastai improvizuojantis aktorius, todėl visi tekstukai turėtų būti jam pilnai suruošti, o galimos laidos duobės suprognozuotos. O tai tiesioginės laidos atveju yra labai sudėtinga – neaišku, kokio stiprumo redakcinį štabą reikia turėti, kad tai padarytum bent jau apytobuliai.

Matyt, dar kartą reikia pripažinti, kad Lietuva yra per maža, jog į televiziją ateinantys žmonės būtų ne tik savo srities profesionalai, bet ir šiaip charizmatiškos asmenybės. Na gal čia per didelis reikalavimas. Formuluotė turėtų būt tokia: ne tik savo srities specialistas, bet ir atitinkantis minimalius TV reikalavimus: telegeniškas ir mokantis sklandžiai dėstyti mintis.

Dėl Lietuvos mažumo – sutinku,- kai Pervyj Baltijskij Kanal giriasi savo žiūrimumu, man visuomet norisi paklausti, kuo jūs girtumėtės, jei rodytumėte ne plačiosios Rusijos TV laidas su pasirinkimu iš šimtų milijonų galimų charizmatiškų laidų vedėjų, o tarkim, būtumėte apriboti Lietuvos neaprėpiamais aruodais. Blogai būtų…

Aišku, klausimas, kas yra savo srities specialistas televizijoje. Viskas aišku, jei imsime žinių laidas ar tiriamasias žurnalistines laidas. Čia, jei ne vedėjams, tai bent jau redaktoriams kaip ir natūralu būtų taikyti žurnalisto profesijos reikalavimus. Tačiau net ir čia įvesčiau erezijos kvapelį – yra ne vienas ir ne du tradicinėje žurnalistikoje stipriai besireiškiantys istorikai, inžinieriai ar kitų nežurnalistinių specialybių atstovai. Nori nenori prieisime prie konstatavimo, kad žurnalisto profesija – ne mediko, kur glandas pjaustyti gali tik tinkamą išsilavinimą turintis chirurgas. Jai taikomus reikalavimus, panašu, gali įvaldyti ir kitų sričių specialistai.

O gal taip vyksta dėl to, kad žurnalistikos profesijos mokymo kokybė nėra aukšta… Juk šiais laikais nepriversi žiniasklaidos priemonės priiminėti į darbą žmones tik todėl, kad jie turi žurnalisto diplomą. Diplomas geros galvos negarantuoja.

O visai kitai, nežurnalistinei televizijos laidų daliai (kurios yra dauguma – likę apie 80-90 procentų autorinės produkcijos) ir bandomi taikyti tie suminėtieji kriterijai – charizma, telegenika, mokėjimas ne tik sklandžiai, bet ir taisyklingai dėstyti mintis, plastika, sceninis judesys.

Operatoriai. Gerai reikia nuvanot per nagus. Atrodo, kad dirbama kaip ceche. Pafilmavau vaizdų žiniom, kokia pokalbių studijinę laidą, kur yra max du planai (stambus ir bendras), o kadangi grafike išpuolė laikas, kad tenka filmuot šokių laidą, tai net, matyt, nepasidomėjus, kokia ten specifika, nepasitreniravus, kaip ir iš kokios pusės reikėtų filmuoti, kokius privalumus kiekvienas šokėjas turi ir kaip juos reiktų atskleisti, einama tiesiai į tiesioginį eterį ir rodomi bet kokie vaizdai.

Jei piktoji, per nagus norinti nuvanoti Stebėtoja rašydama cechas turėtų omeny senąją šito žodžio reikšmę – t.y. tam tikro amato atstovų sambūrį, tai neskambėtų taip jau neigiamai. Gal ir bėda yra ta, kad dažnas operatorius tampa menininku netapęs prieš tai geru amatininku.

Šiuo konkrečiu atveju apskritai sunku ką pasakyti, nežinant tikslių faktų. Ar filmavo prasti operatoriai; ar tie operatoriai, kurie filmavo, buvo neįpratę dirbti su studijos kameromis; ar jie buvo neįpratę dirbti su tos konkrečios Kilnojamos televizijos stoties kameromis; ar jie buvo pagiringi… Daugybė galimų priežasčių.

Bet tai, kas čia verčiama operatoriams, panašu, yra ir transliacijos režisieriaus brokas. Tiesioginėje laidoje praradus režisūrinę kontrolę operatoriai irgi grybauja, nes jie renkasi planus ne savarankiškai, o klauso pulto komandų.

Visa tai, aišku, nėra pateisinimas brokui.

Ir galiausiai retorinis klausimas. Gal net ne į temą. Kada prodiuseriai, po šimts velnių, į laidų vedančiuosius, ar kūrybinius darbuotojus atrinkinės žmones viešuoju būdu. Skelbs konkursus, o ne sutikę savo draugelį, kuris tik draugas, bet nežinia, ar geras specialistas, siūlys jam vieną ar kitą svarbią poziciją. Kol dirbsim pagal giminių/draugų, bet ne pagal žmogaus sugebėjimus principus, tol toks jovalas ir bus TV.

Nėra taip jau blogai. Daug ką nurašyčiau tam Lietuvos mažumui. Bet, antra vertus, TV laidų dalyvių atrankos, arba taip vadinamo kastingo pažangi metodologija Lietuvos prodiuserių nėra įvaldyta. Tačiau tam rasčiau pateisinimą – Lietuvoje verdama savo sultyse dar ir todėl, kad televizijos nėra linkusios rizikuoti su naujais vardais. Jas irgi galima suprasti. Į kiekvieną televizijos projektą kišami pinigai – redaktoriai, vykdantys prodiuseriai, vaizdo ir garso apipavidalinimas, gausybė kitų išlaidų, apie kurias žiūrovas neturi žalio supratimo (visa tai, kas susideda į produkto kainą, rinkodaros terminus vartojant) ir, įsivaizduokit, tarsi ir gerai atrodęs bandomuosiuose filmavimuose, repeticijose visiškai naujas auditorijai vedėjas iki kokios septintos laidos taip ir nepagauna draivo – pasirodo esąs nepriimtinas auditorijai. Tada visas tas lėšas tenka išmesti į šiukšlių dėžę, nes traukinys nuvažiavo, žiūrovas jau neužsikabino ir vargu ar užsikabins vedėją pakeitus.

Baigdamas pasakysiu, kad Lietuvos televizijos ir prodiuseriai nėra tokie atsilikę, kaip kažkam susidaro įspūdis stebint iš šalies. Bėda, kad atsitiko krizė, pinigų rinkoje sumažėjo bene dvigubai, o todėl taupoma ir inovacijoms ir profesionalumui.

Share
Kategorijos:  Laidos, Personalijos, Rinka, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

O KOSTIA L. DONSKĮ JAU SENIAI NURAŠĖ

Kostia komentare rašiniui apie Leonidą Donskį teigia, kad šnekančių galvų laidos yra ne televizinės, o po to iš esmės filosofą nurašo: Donskis TV buvo per klaidą. Ne tas žmogus.

Kostia iškėlė problemą, kuri tapo labai aktuali išvešėjus taip vadinamai postmodernistinei, o šią vizualizuojant, videoklipinei kultūrai. Šios kokybės matas yra kuo didesnė spalvų, ritmų kaita. Postmodernizmas labai pagaulus vienokiam ar kitokiam popsui. Galimi mišiniai. Art house‘as su popsu maišosi, kaip degtinė su pomidorų sultimis – natūraliai. Vėliavnešys – MTV. Tikslinė amžiaus grupė – 11-34 metai. Atskiri individai tempia iki penkiasdešimties.

Kai susikūrė televizija, jos darbuotojai buvo radijo profesionalai. Todėl televizija buvo panaši į radiją, girdimas galvas padariusi dar ir matomomis. Po to atsirado nepriklausomybės troškimas ir lozungas less radio more TV (mažiau radijo, daugiau televizijos). Jo apologetai televiziją šiuo metu ir valdo. Kostia teisingai įvardino pagrindinę televizijos kryptį.

Tačiau visose pasaulio televizijose, o ypač visuomeninėse ir nišinėse informacinėse, kalbančių galvų dar yra labai daug. Ir bus visada. Šalia L. Donskio Lietuvos televizijoje yra ir kitų, dar labiau konservatyvių. Yra galva, kuriai apskritai nereikalingas pašnekovas – tai Algimanto Čekuolio galva.

Kodėl A. Čekuoliui nereikalingas pašnekovas? Todėl, kad jis puikiai susišneka su žiūrovu kitoje ekrano pusėje. Pašnekovas studijoje būtų tik nereikalingas tarpininkas.

Ar su žiūrovu kitoje ekrano pusėje susišneka L. Donskis? Gal ir taip. Bet su labai nedideliu kiekiu.

Kodėl vienos galvos yra sėkmingos, o kitos ne? Todėl kad vienos turi charizmos, o kitos ne. A. Čekuolis yra charizmatiška asmenybė, o L. Donskis.., spręskite patys. Beje, charizma nėra daiktas įgyjamas ar išmokstamas. Jis yra arba ne. Dar vienas beje,  – žmonės, charizmatiški gyvenime, visai nebūtinai bus tokie televizijoje ir atvirkščiai.

O einant į televiziją, reikia labai gerai pasverti savo galimybes. Tavo aplinkos gražūs, o kartais įsiteikiantys žodžiai apie tave visai nebūtinai yra teisybė.

Susiję rašiniai:

LTV NUTINKA VISAIP

Share
Kategorijos:  Kanalai, Laidos, Personalijos
Žymos: , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD