Įsijungsiu ir aš į šitą lengva Romanovo ranka sukurptą madingą kontekstą.

Vilniaus universitete, kur priešistoriniais laikais krimtau mokslus, tarp ne poetų, poetų ir poetais taip ir netapusių poetiškai išsidraikiusių natūrų šmirinėjo radauskiškas ketureilis:

Iškrypėliai… Ar ne iškrypėliai?

Iškrypėliai… O gal ir ne?

O vis dėl to iškrypėliai

Bučiuoja vėl mane.

Neturiu supratimo, kas jo autorius. Gal kas iš tų poetų- ne poetų? O gal čia kokio klasiko žaismingas pasiturškimas, kurį rasi eilių rinktinėj ant apdulkėjusios lentynos? Ne poezijos žinovas esmi. Gal kas patikslins komentare.

O gal tai iš Romanovo ankstyvosios kūrybos? Limpa juk…

P.S. Prisipažįstu, kad pritempiau. Originale buvo minima konkretesnė iškrypimo forma – ištvirkėliai. Koks skirtumas galų gale…