PER KLAIDĄ IŠLIKĘ: SENA NEONO IŠKABA
Pradedu naują teminį ciklą uagadugu bloge. Šneka apie tai, kas per klaidą išlikę dabar ir, neaišku, ar bus išlikę rytoj.
Senutės Europos Larso von Triero ir panašių į jį priekvailių intelektualų (Larso von Triero atveju dar ir niekuomet nematytoje, nes neaplankytoje!) keikiamoje Amerikoje man patinka save tausojanti ir niekur neskubanti gyvenimo filosofija. Apsistojęs pas draugus Beverly Hillse kurį rytą atkreipiau dėmesį į kriokiantį aptriušusį šaldytuvą virtuvės kampe. Draugai daugiau, nei pasiturintys, todėl su nuostaba pasiteiravau, kodėl jie nekeičia šio, švelniai šnekant, senstelėjusio aparato į naują super duper stebuklą. Jis dirba. Solidžiai. Tiesa, ryja daug elektros, bet šaldo. Geras senas “General Electric”. Porą kartų smulkiai gedęs keturiasdešimtmetis šaldytuvas,– atsakė namų šeimininkė Birutė. Kam pirkti naują, jei senas dirba?
Ten nekelia nuostabos 30-40 metų senumo kadilakai, fordai, bjuikai gatvėse. Važinėjama tol, kol nepataisomai sulūžta. Nė lašelio pižonizmo.
Prieš 15 metų į JAV nuemigravęs lietuvis, paliko prieštvaninį Žiguli. Kas keli metai sugrįždamas gimtinėn, ištraukia automobilį iš garažo, sutepa ir važinėja čia tą atostogų mėnesiuką. Auto gerai važiuoja – na tai kas, kad pagirgžda.
Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis pastebiu, kaip greitai dingsta vaikystės, jaunystės pėdsakai. Svajonė virto McDonalds, Žarija ar Rūdininkai – striptizo klubu, Vaivoje pardavinėja makaronus, o Žibutėje – kebabus, bene vienintelė Neringa išliko tokia, kokia buvo.
Nekeiksiu kapitalizmo. Jaučiuosi jo kūdikiu, bet…
Bet atsimeni baskų restoranėlius, kur pavadinimai perduodami iš smuklininkų kartos į kartą, branginami. Bet kur jau tos kartos pas mus…
O 25-40 metų senumo laikmetis apskritai yra žiauriai nelaimingas – per jaunas, kad būtų saugomas ir per senas, kad išliktų.
Todėl nusprendžiau fotografuoti bent jau senas iškabas, kurios per stebuklą dar nėra nudaužytos. Jų nedaug, todėl ir rubrika nebus dažna.
Pradžiai – kanceliarinių prekių parduotuvės reklama. Kažkada buvo prašmatnus neonas.
© uagadugu
čia ant “Planetos”, tai yra, “Skalvijos” kampo?
Aha.
Keista, bet niekados nejaučiau nė mažiausios nostalgijos sovietmečiui, nors pagal visas teorijas turėjau būti jo kūdikiu (Nepriklausomybę sutikau jau būdamas 25-erių, t.y., pilnai subrendusiu).
Neturiu jokio emocinio ryšio nei su pieno kavinėm, kurias lankiau būdamas moksleiviu, nei su aptriušusiais alubariams ar brutalaus nomenklatūrinio solidumo stiliumi įrengtais restoranais.
Iš “tų laikų” atmintin įstrigo nebent didelė nuogos negrės nuotrauka virš prišnerkšto nepamenu kokio pavadinimo baro “stojkės”, kuriame dabar (o likimo ironija) veikia “Waterworld’o” striptizo klubas ir galimybė itin ansktyvą rytą “ant pachmielo” užeiti į “Narutį” suvalgyti prėskos kiaušinienės su celiuliozine “sasiska”.
Nors tai buvo auksinės jaunystės (kuomet bybys dar studentiškai įžūliai stovėjo ant visų, kurios kruta, o kooperatyvų dėka jau buvo pinigų kišenėje, kad tas krutančias nusivesti į kabokėlį) laikai, sugrįžti į juos tikrai nenorėčiau. Nes tai buvo laukiniai laikai, kuomet Lietuvoje karaliavo “cepuros”, žalios kelnės ir “kažūchos”.
Man daug labiau gaila pražuvusių pirmųjų civilizuotos laisvės apraiškų: “Lango”, “BIX’ų”, 1997-2001 metų “Trečio brolio” ar visai neseniai užsilenkusių “Aukštaičių”.
Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kuomet tegu lėtai, tegu įveikiant mėšlinais čebatais tebeavinčios sovietinės inteligencijos pasipriešinimą, bet nenumaldomai nyksta okupacinės praeities ženklai.
Nes jeigu tamstoms patinka skambiu “Lietuvos” vardu pavadinta betoninė dėžė, jeigu žilstančioms panoms vis dar drėksta kelnaitės prisiminus šokius “Treste”, jeigu seniais virtę “seniai” tebekliedi apie “Tauro rage” pilstytą birzgalą, vadindami jį alumi, tai tegu mėgsta ir mentų “uazikus”, ir suplėkusiu prakaitu dvokančius sovietinius desantnykus žydromis kepuraitėmis ir į “garmoškę” surauktais kerzais.
Tegu prisimena, su kokia pagarbia baime lydėdavo akimis juodas ir perlų spalvos “Volgas”, kurių numeriai prasidėdavo skaičiais 44, o baigdavosi raidėmis “lit”, o eidami į “univermagą” pasižiūrėti, ką šiandien išmetė, su giliu pavydu žiūrėdavo iš “raudonojo kampelio” išeinačias tų “volgų” atvežtas ponias, krypuojančias importu aptemptais kaimietiškais pasturgaliais.
Nes viena be kito, gerbiamijei, neįmanoma.
P.S. Aliau, jei tau norisi sovietinio Vilniaus reliktų, ypač – architektūrinių, tai juos gana neblogai savame bloge surankiojo Lietuvoje vasarą apsilankęs baltarusis darriuss.livejorunal.com
Ačiū. Nebus per daug. Beje, manęs nedomina “sovietiniai” reliktai. Etikečių neštampuoju.
Su tokia pat ironija, kaip xerkso, galima būtų aprašyti ir šiuoliakines stiklines dėžes, apsinarkašinusiu pacanų klubus ar maistą “kavinėse”. Ir kroksus kaip paskutinį mados klyksmą…
Zuikiau, tai ką tu vadini “stiklinėmis dėžėmis”, yra tikras lietuviškas Vilnius.
Gal dar nelabai pavykęs, bet savas, lietuviškas – ne sovietinis, ne lenkiškas, ne rusiškas, ne litviniškas, ne žydiškas, ne vokiškas, bet L-i-e-t-u-v-i-š-k-a-s. Jau kokie esame, tokį dešinįjį krantą ir pasistatėme. Patys, sau.
Nepatinka, švilpk iš Vilniaus kuo toliau. Nieks neverks.
labai abejoju ar tas desinysis krantas – lietuviskas. (nemazai padirbejai deliodamas bruksnelius tarp raidziu) pinigai is svedijos, technologijos is vakaru, stilius taip pat daugiau maziau is ten. statybininai gal tik lietuviai(nors buvo ir baltarusiu ir kitu). architektai prisiziureje vakarariestiskos kulturos taip pat projektavo vakarietiskai. nieko cia lietuvisko nematau, nors man ir patinka auksti pastatai.
bet svarbiausia – neseniai vaziuodamas pro skalvija pamaciau ta meskiuka – ir galvoju “kaip butu faina jei skalvija ar kasbebutu atnaujintu ta meskiuka” kaip smagu butu linksma,grazu,geris.
Xerksui – kodėl “nieks neverks”, xerksai? Aš, tarkim, tikrai verksiu, nes esu labai sentimentalus ir man kiekvieno gaila. Žliumbiu kiekvieną liūdną filmą žiūrėdamas ir nelaikau to yda. Neverta taip sureikšminti savo nuomonės. Panašu į puikybę.
ar veikia
Neidealizuoju sovietiniu laiku, alus, zinau, tikrai buvo slykstus, kaip ir vynai, kuriuos gerdavome, bet centriniame gastronome buvo beprotiskai skanios desreles (nezinau kodel),i I.Bergmano filma “Zemuogiu pievele” stovejome 4 val, A.Achmatova gavau nakciai ir buvau be proto laiminga. Noriu pasakyti, kad buvome kazkokie kitokie, nieko daugiau gyvenime gero nebuvo, bet buti dvasingas ir fronduojantis privalejai, Dabar tai labiausiai ir prisimenu – ta dvasini buvi kaip didziausia vertybe.