NOMENKLATŪRA IR POETIŠKA SIELA
Zigmantas Balčytis, per Žinių radiją agituodamas balsuoti už savo partijos sąrašą Europos parlamento rinkimuose, dėstė ideologinę liniją. Laisvojo liberalizmo gėdingo pralaimėjimo akivaizdoje jis akcentavo reikmę didesniam valstybės vaidmeniui, nes reikia solidarumo ir žmogaus palaikymo politikos.
Norom nenorom stebėjęs paskutiniųjų metų kairiųjų valdymą niekaip negaliu atsikratyti minties, kad didesnis valstybės vaidmuo Z. Balčyčiui yra didesnis ministerijų ir kitų valstybinių institucijų kiekis su dideliu papildomų biurokratų tuntu, o tas žmogus, kuris seimūnui taip svarbus, iš tiesų yra metaforiškai mieželaitiškas daiktas.
Į kurio apibrėžimą telpa tiek, kad užsiimti smulkmenišku skaičiavimu nėra prasmės.
Jis beribis ir neišmatuojamas.
Čia užsiėmiau žiauriu savęs kankinimu, bandydamas iš kažkurio apdulkėjusio smegenų vingio pabaigai išspausti porą eilučių Lenino premija apdovanotojo Žmogaus. Nepavyko.
Nuo poetinės efemerikos aukštybių ant žemės nuleido kito LSDP mastodonto Algio Rimo frazė tame pačiame Žinių radijuje. Diskutuodamas su Vidaus reikalų ministru Raimundu Palaičiu jis pareiškė, kad žmonės jaudinasi dėl ateities. Pasirodo, tai tie žmonės, kuriuos gali paliesti savivaldybės reforma. Mastodontai jaudinasi dėl kitų mastodontų ateities valstybės valdymo organuose.
Ta proga jautriai rūpinasi iš po jų kojų slystančiu gerbūviu ir skelbia palaikymo politiką.
Apsirikau galvodamas, kad Z. Balčytis – poetiškos sielos žmogus.
Pasufleruosiu: “Aš — komuistas, aš — žmogus”
atsiprašau, t.b. — komunistas
Ačiū:)