RUSAI: MYLIM, KAIP MAMĄ
Dar per Kalėdas dienai nuklydau ir į Kauną. Čia kažkur tarp silkės pataluose ir baltos mišrainės pamaigiau televizoriaus distancinį pultelį. Tuose namuose kabelinė, namie turiu lėkštę, todėl buvo įdomu palyginti ir sužinoti, prie ko mieliesiems kauniečiams siūloma leisti vakarus.
Kauniečiai nustebino. Šį kartą rusiškų kanalų gausa. Prisiminiau šią vasarą, kai ilsintis viename pakaunės sode kelias dienas ausis kedeno rusiškas popsas. Per šitiek laiko buvo galima tapti netgi šiokiu tokiu jo žinovu. Tiesa, žinios specifinės, nišinės, bet jų ant kupros nenešioji, gal kam ir pravers. Juk sunkmetis, nežinai kas gali padėti optimizuotis.
Bet grįžtu prie mielųjų kauniečių. Tada sode kilo keistų klausimų. Taigi miestas Lietuvoje tautiškiausias, gal sodo melomanai yra rusai? Pasirodo, ne. Melomanai čysti lietuviai (šį smagų žodžių junginį ne taip seniai įgarsino irgi kaunietis) lietuviai, balsavę už Adamkų Pakso grėsmės nacionaliniam saugumui akivaizdoje. Ir jie nebuvo jokia išimtis, – paėjėjus kiek toliau vaizdelis, tiksliau melodija, buvo ta pati. Mainėsi atlikėjai, lytys, Pugačiova nuvilnydama persiliejo į Presniakovą, o šis ūbaudamas nuvinguriavo link Orbakaitės, bet kalba buvo ta pati. Indoeuropietiškojo šešuro.
Nenoriu kauniečių šiuo rašiniu įžeisti. Kaunas man tikrai gražus. Nė kiek nesimaivydamas manau, kad vilniečių dievinamam Žvėrynui toli toli vienu organiniu daiktu plaukti iki Kauno Žaliakalnio (atvažiuokit pasivaikščioti, kol ne vėlu – labai jau sparčiai jis atnaujinamas, greitai nieko neliks).
Nesu rusofobas. Tarnavau sovietinėje armijoje Rusijoje, žmonės ten kaip žmonės, su keliais buvau stipriai susidraugavęs. Tai ir dabar kur paslydęs ant užpakalio žnegteliu su nevalingu rusišku garsiniu apipavidalinimu. Nuo praeities nepabėgsi. Bet grįžęs namo po Kalėdų nutariau atlikti mažą privatų tyrimą apie tuos rusiškus kanalus.
Tai padaryti nesunku, kabelinės televizijos savo tinklapiuose paslaugiai talpina retransliuojamų TV stočių sąrašus ir netgi surašo, kuria kalba jie rodomi. Atsitiktinės atrankos būdu parinkau tris operatorius – tautiškiausio Kauno (Init), ne mažiau tautiško Panevėžio (Elekta) ir tautos sostinės Vilniaus (VDNet). Ėmiau didžiausius paketus, nes lietuviai mėgsta žiūrėti daug, o visus kanalus, prie kurių rusiškos kalbos versijos pažymėta galimybė papildomai rinktis anglišką, prancūzišką, ukrainietišką ar netgi baltarusišką versiją, laikiau transliuojamais rusiškai (nekabinkite, gerbiamieji kabelinių vadovai ant ausų makaronų, ne tundros gyventojai esame ir žinome, kad vidutiniam jūsų abonentui nepasiekiama galimybė pasirinkti kalbą, o ir turėdami galimybę virš 90% žiūrovų ja nesinaudos, nes tų kalbų nemoka). Kaune gavau – 43% (20 iš 47), Panevėžyje tiek pat – 43% (24 iš 56), o Vilniuje net 56% (34 iš 61). Sutikite, neprasti skaičiai?
Todėl kai Delfyje girdžiu Česlovo Laurinavičiaus raginimus nusiimti juodus akinius draugiškam žvilgsniui į Baikalo žydrumo V. Putino akis, nieko nesuprantu. Seniai į jas žiūrim ir mielą ausiai kalbą girdim.
Atskaičiavus visas mažas ir dideles lietuviškas televizijas, rusiškoms ir rusiška kalba transliuojančioms lieka apie penktadalis kasdienio žiūrovų dėmesio.
Tai nėra dominavimas, bet kad mažų mažiausia penktadalis Lietuvos gyventojų gyvena aktyvioje rusiškos kultūros ar bent jau kalbos veikimo zonoje, yra nenuginčijamas faktas.
Na ar vienaip ar kitaip Kaune sunkiai sutiksi rusiškai ar kitokia kalba kalbantį žmogų:) tai matyt tautiškiausias:)
O kultūra, manau, vis labiau atsiskiria nuo rusiškosios, nes dbr žmonėms ne taip svarbu rusų kalba, ją moka vis mažiau žmonių, o ir tie, kurie mokėjo jau labai pamiršo.