KAM REIKALINGAS VIEŠASIS SEKTORIUS, ARBA VIENO TOKIO PRAEIVIO HALIUCINACIJA
Tiesiog pro šalį praeidamas nugirdau pokalbio nuotrupą, kur vyriškis, kuriuos vadinu profesija-viršininkas (žmogaus, migruojančio iš vienų gerai apmokamų pareigų viešajame sektoriuje į kitas ir visur išliekančio viršininku, rūšis. Tai ir yra tikroji jo profesija) priglaudęs vieną prašmatnaus grožio savininkę per jos prašmatnaus grakštumo taliją paprašė: klausyk, o tu pagalvok, kaip tavo specialybę galima pritaikyti šitai tarybai. Nu, gerai, aš pats pagalvosiu…
Tarybos sugalvoja darbus, kuriuos administruoti reikalingos komisijos. Pagal tinkamą specialybę atrinkta tarybos narė kokios nors įstaigos bufete po madingų veganiškų pietų rakinėdama dantis ir nutaisiusi rūpestingą veido išraišką su paslaptinga intonacija balse kreipiasi į laikinai bedarbį ekskolegą: klausyk, o tu pagalvok, kaip tavo specialybę galima pritaikyti šitai komisijai. Nu, gerai, aš pati pagalvosiu…
Tiems darbams atlikti reikalingos įmonės. Komisijų nariai, parinkti į komisijas pagal jų narių specialybių tinkamumą būti komisijų nariais, visai neprabangioje picerijoje, kurias kai kas iš aukšto vadina snarglinėmis, teiraujasi draugo, nuzulinto kostiumo ir neprabangios įmonės savininko: klausyk, o tu pagalvok, kaip tavo uabėlės profilį galima pritaikyti tokiam vienam visai visuomenei be galo reikalingam darbui. Nu, gerai, aš pats pagalvosiu…
Kad darbą galėtų atlikti teisingai parinkta įmonė, reikalingas teisingas konkursas. Komisijos narys marmurais tviskančiame restorane po trečios austrės ir antros chardonnay taurės klausia tarybos narės: klausyk, o tu pagalvok, kaip tavo galimybes pažaisti su konkurso sąlygomis galima pritaikyti tokios vienos įmonėlės interesams. Nu, gerai, aš pats pagalvosiu…
Be galo reikalingą darbą visuomenei atliekančios įmonės viršininkas, jau galintis sau leisti nusipirkti gerą eilutę, penkių žvaigždučių viešbučio restorane vylingai šypsodamasis kreipiasi į komisijos narį: klausyk, o tu pagalvok, kaip tą procentuką galima pritaikyti tavo kišenės pasunkinimui. Nu, gerai, aš pats pagalvosiu…
Pirmąjį sezono jūros gėrybių grilį be galo demokratiškoje aplinkoje neskubriai vartantis komisijos narys atkemša trečiąjį sezono Dom Perignon butelį ir mąsliai žvilgteli tiesiai į akis tarybos narei: klausyk, o tu pagalvok, kaip babkytes perduoti – į tą sąskaitėlę ar šįkart grynais. Už tave nesugalvosiu...
O mes, ką?
Mes nieko.
Pro šalį praeinam ir tiek.
Pavasaris.
© uagadugu
pavardes ant stalo, prašytume 😉
Tai kad aš eilinis lietuvis. Nors ir iš Afrikos…
Anot Juozo Erlicko “Punktų sakymų: Rubajatų”, “Ir taip ir bus toliau, kol žmonės degtinę gers, o knygų neskaitys”.
Gal geriau tegu degtinę geria. Nes išprotės išblaivėję…
situacija pasikeis, kai žmonės bus motyvuoti į rezultatą, o ne į paukščių skaičiavimo greitį geriant kavą ir rūkant, kai šis procesas sudaro didžiąją jų darbo dienos dalį.
Rezultatas rezultatui nelygu. Tarkim trumpo ir ilgesnio laikotarpio:)