Įvykių išklotinę galite rasti portaluose – smulkiai nedėstysiu.
Tik priminsiu. Vladimiras Romanovas nuėmė jau kelintą trenerį šį sezoną, o ieškodamas argumentų įsiutusius Kauno Žalgirio gerbėjus patraukti į savo pusę, išmetė švietalą, jog Lietuvos rytas davęs jam užuominą apie tai, jog ir taip turint Eurolygą kišenėje, nėra reikalo kovoti dėl Lietuvos čempiono titulo (suprask, nuimtasis Darius Maskoliūnas irgi galėjo būti susimokęs bei netinkamai nuteikė komandą kovai. Todėl tapo netinkamas vadovauti komandai).
Būtų keista, jei Lietuvos rytas pratylėtų, todėl V. Romanovui gręsia teismas už šmeižtą. Net jei ir buvo toks pasiūlymas, vargu, ar jis užfiksuotas priemonėmis, kurių fiksavimo rezultatą juristai pripažintų įrodymu.
Kartu J. Vainauskas nepraleido progos pašnekėti apie labai specifišką V. Romanovo vadovavimą Žalgiriui. Nereikia ir J. Vainausko. Plika akimi matomi keisti reiškiniai, panašūs į kompleksų rinkinį, kurį smulkiai išlukštentų nebent geras psichologas.
Dar ryškiau tai pastebi karštieji Žalgirio sirgaliai, po Halę nešioję plakatą su užrašu Buratiną į durnyną. Vargu ar juos galima galima pavadinti Lietuvos ryto simpatikais, nors tokiais bankininkas juos, panašu, mielai įvardintų.
Paskutinis V. Romanovo smūgis- atviras laiškas apie Jono Vainausko negerus poelgius ir intencijas stiliumi primena 19 amžiaus romantikų pamfletus, o ne kietą, šaltą ir atsargią bankininko logiką: Gerbiamas Jonai Vainauskai, perskaitęs jūsų pareiškimą negalvojau, kad man taip pasiseks. Tik dabar pagaliau supratau, kas už virvučių tampo marionetes ir rašo scenarijų teatrui, kurio scena yra visa Lietuva, o man tame virtualiame melo pasaulyje, kurį jūs kuriate, skirtas išprotėjusio Buratino vaidmuo. Visa tai daroma tam, kad apgauti žmones, kuriuos jūs laikote kvaila pilka mase ir nenešate jokios atsakomybės nei prieš Dievą, nei prieš sąžinę, kuriai jūsų kūnuose galbūt nėra ir vietos?
Tiesiai pasakysiu – uagadugu patinka tokia leksika. Ji atvira, nieko neslepianti ir š…. nemalanti.
Tai nėra dūriai iš pasalų ar gudriai suregztas intrigų tinklas, kurio autoriai šypsosi tau tiesiai į akis ir spjaudo į dūšią užkulisiuose.
Patinka bravūra, kai V. Romanovas ne vengia, o eksponuoja Buratino personažą. Nors jį, skirtingai nuo V. Romanovo interpretacijos, nepriskirčiau J. Vainausko kūrybai.
Tačiau po visa šita simpatija slypi tragedija. Vienišojo romantiško herojaus tragedija. Romantizmas neatsiejamas nuo vienišo herojaus dramos. V. Romanovas – vienas prieš visus. Prieš Lietuvos rytą ir prieš Žalgirio gerbėjus.
Padaręs mus visus šios tragedijos žiūrovais, bankininkas pasirinko sportą savo saviraiškos priemone.
Ir įžengė į sceną, skirtą komandai, o ne jos savininkui. Scenoje ryškiai degant romantiškojo herojaus tragiškai aistrai, treneriui negali likti vietos. Nebent jis – vartojant to paties V. Romanovo leksiką – kvaila pilka pelė, klusniai dėliojanti žaidėjų penketuką pagal savininko pageidavimą.
Bet net ir tokių nerandama.
Nematau šitame spektaklyje nieko teigiamo mums – krepšinio mylėtojams. Žaidėjai be galvų gali palakstyti rungtynes-dvi, o po to juos neišvengiamai sustabdys kieta it betonas varžovų trenerio logika. Tuo, kad Žalgirio žaidimui vadovauja kapitonas, o ne savo srities profesionalas, yra rachito, o ne stiprybės požymis.
Ar galima netgi tarp geriausių trenerių pasaulyje rasti bent vieną, kuris atitiktų romantiškus V. Romanovo kanonus, pagal kuriuos komanda neturi teisės pralaimėti? Koks nors Obradovičius pagal šią logiką jau keli metai globotų Belgrado priemiesčio vaikų komandą, o ne Panathinaikos; Messina prieš porą mėnesių būtų paleistas iš Real be jokių kompensacijų, o Phil’as Jackson’as žiūrėtų krepšinį per TV imtuvą, o ne treniruotų L.A. Lakers.
Paradoksalu – Žalgirio gerbėjai ne vienus metus tyčiojosi iš J. Vainausko specifinio vadovavimo klubui stiliaus, kai per sezoną pasikeisdavo tie patys keli treneriai, kurių kaita dabar baisisi Žalgirį adoruojantys. Nesimpatiška, jei klubo vadovas yra tarsi deržimorda, priiminėjantis sprendimus ten, kur jo supratimas siekia daugių daugiausiai universalios pakraipos vadybininko lygį.
Juk kiekvienas trenerio ar didesnio kiekio žaidėjų pakeitimas vidursezonį yra taip pat ir prisipažinimas, jog tu nesugebėjai jo parinkti tinkamai.
Jei pagrindiniu argumentu tampa savininko poza, tada protas tyli.
Pridėsiu – savininko, kuriam kiekvienas nelendantis į vieną vietą, o išdėstantis tiesiai į kaktą nemalonią tiesą, tampa nemalonia rakštimi, jei ne priešu.
Visa, ką dabar matome Lietuvos krepšinyje, yra be galo necivilizuota.
Ir neperspektyvu, nes
valdant autoritarams negalima jokia protinga diskusija ir pažanga.
Turime tipišką lietuvišką skylę.
Kaip ir visur… Kuo, vargu, ar galima guostis.