NDG PARODA: UOSTĖME MAO PAŽASTIS
uagadugu taip pat apsilankė Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970.
Ne iš kelmo spirti.
Žmonių buvo daug. Ir smagu, kad tarp jų nemažai į parodas vaikštančių tikrai nedažnai. Lankytis parodose tampa mada? Puiku, jei taip.
Iš londonietiškoViktorijos ir Alberto muziejaus atvežta ekspozicija gali būti patraukli ne tik dailės mėgėjams, o gal ir visų pirma ne jiems.
Kaip ir rodo jos pavadinimas, parodoje daug istorijos apie 1945-1970 metų laikotarpį čia ir ten. Man įdomiausia buvo čia dalis. Nustebino aukšto lygio rytų vokiečių, lenkų, čekų dizainas. Apie čekus iki 1968 metų mūsuose daugiau žinoma iš to laikotarpio filmų, bet čia galima pamatyti jų taikomojo dizaino pavyzdžius, kurie niekuo nenusileidžia paryžietiškiems. Rytų Vokietijos automobilis parodos foje yra arba genialus kurio nors vakarietiško klonas, arba puikaus dizaino pavyzdys.
Paroda turi keistą atmosferą. Paklydę ir pavargę nuo dabartinės pilnos kasdienių iššūkių realybės gali čia rasti sielos ramybės. Juk šnekame apie laikus, kur viskas buvo paprasta. Aišku, kas priešas, o kas draugas. Čia juoda, o čia – balta. Ne taip, kaip dabar, kai George Bush’as buvo tikras draugas, o Obama… Neaišku kas.
Erzinanti situacija.
Daugumas meno kūrinių yra visiškai nežinomų autorių, bet yra netgi tokių, kaip Picasso. Jo flirtas su komunistais parodos organizatorių neliko nepastebėtas. O mes pastebėjome pagal jo projektą ištapytą 1951 metų Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio skarelę, kur įvairiomis kalbomis kartojasi šūkis Taika visoms tautoms. Buvo pavydu, kad skarelėje yra latviškas užrašas, o nėra lietuviško. Tarybų Lietuvos komjaunuoliai buvo prastesni lobistai, nei latviai?
Apmaudoka…
Parodoje yra daiktų, leidžiančių pajusti istorijos alsavimą tiesiogiai. Tarkim, mėnulin koją įkėlusio Neilo Armstrongo kosminis skafandras. Tiesa, prie jo pasigedome paaiškinančio užrašo, ar tai būtent ŠIS.
Stabtelėjome ir prie Mao švarko. Netgi pauostėme vogčiomis, nes girdėjome, kad didysis kinas niekuomet nesiprausė.
Tradiciškai užsukome į bufetą, kur po intensyvių intelektualinių pastangų kaip visada norėjome atsigaivinti klasikiniu briutu. Nepavyko. Mergina pasakė, kad nėra, nors butelio kraštelį pastebėjome šaldytuve. Matyt, nesinorėjo atidaryti, nes iki uždarymo liko 10 minučių.
Nesiginčijome, nors galėjome išduoti paslaptį, kad dėl ypatingų lietuviškos angliarūgštės savybių lietuviški briutai šaldytuvuose negaruoja.
Nelinkime, bet ši taisyklė sena, kaip pasaulis.
O gal galite smulkiau papasakoti apie tas ypatingas lietuviškos angliarūkštės savybes? Ir ar negaruoja tik lietuviški briutai? Stebuklas, ir tiek..
Prie tokios išvados priėjau, kai geroms porai savaičių iškeliavęs iš Lietuvos, netyčia šaldytuve palikęs atidarytą briuto butelį, radau jį šviežią ir nenusigaravusį it naujai pirktą. Vėlesni eksperimantai su prancūziškais, ispaniškais ar itališkais nebuvo sėkmingi. Todėl ir priėjau išvados, kad lietuviškas CO2 yra stipriausias CO2. Gal nebent ukrainietiškas ar moldaviškas galingesnis.