Aišku, naiviai skamba Remigijaus Vilkaičio šnekėjimas per LNK dėl to kostiumo sunešiojimo per 2 mėnesius.
Jei ne popierinis ir daržų nekapstai it su kokia roba, niekaip nesunešiosi.
Bet tik ką Žinių radijuje nugirstą žurnalisto Audrio Antanaičio argumentą R. Vilkaičiui į kaktą o štai aš sėdžiu studijoje su oranžiniais marškinukais be kostiumo laikau kvailu (po Login 2009 išryškėjusio taip vadinamų profesionalų požiūrio į tinklaraščius, rašysiu apie žmonių, gaunančių pinigus už tai, ką rašo, šneka, darbus taip, kaip galvoju. O galvoju blogai).
Mano veikla tokia, kad galiu sau sėdėti darbo vietoje ir su trumpikėmis, bet tokio pavyzdžio nepateikinėčiau rimtoje diskusijoje.
Jei mane, dieve gink, prievarta kas nors paskirtų kad ir trumpikių gamybos ministru, pirmas daiktas, kurį nusipirkčiau, būtų kostiumas. Pagerbdamas savo ministerijos profilį, su trumpikėmis į darbą atvykčiau nebent penktadieniais.
Pirkčiau ministro darbui tinkamą kostiumą iš reprezentacinių lėšų.
O už algą – trumpikes.
Už reprezentacines kostiumą pirkčiau todėl, kad niekur, apart ministerijos reikalų, jo negalėčiau pritaikyti. Ne šeštas dešimtmetis, kai visi nuo darbininko iki CK sekretoriaus vaikščiodavo kostiumuoti. Man jo nereikia. Nedirbu jokiose ministerijose, neužimu aukštų pareigų, negaunu pakvietimų į visuomenės, save laikančios aukšta, vakarėlius, nesivartau stambaus verslo riebaliukuose.
Kam man kostiumas? Giminių vestuvėms ar, dieve apsaugok, laidotuvėms užtenka vieno nušiurusio egzemplioriaus. Užsivelku, maksimum, kartą per du metus. Tikiuosi, pratempsiu su juo ir iki savo laidotuvių.
Nemanau, kad R. Vilkaičiui yra dėl ko teisintis.
blogino kritiskasis pranesejas jau nebedirba tose pareigose.
remiantis tokia logika, visiems tarnautojams, banku, kontoru klerkams darbdavys turetu is savo lesu nupirkti kostiumus, kad geriau reprezentuotu 🙂
Jeigu yra toks daiktas, kaip reprezentacinės lėšos, tada nematau jokio skirtumo, leisti jas verslo pietums ar kostiumui, kuris irgi skirtas reprezentacijai.
Pritariu Aliui. Anksčiau girdėjau, kad tariantis dėl darbo gerose firmose būdavo aptariami ir aprangos klausimai. Jei firma reikalauja, kad apranga būtų reprezentatyvi, tai būdavo keliamas klausimas, ar tam reikalui bus mokama atskirai, papildomai. Dabar nežinau kaip yra, lindžiu tokioje skylėje, kur reprezentacijai nieko neduoda, tai rūbus važinėjimui į užsienio komandiruotes perkuosi iš savo algos. Jei nereiktų važinėti, tai nei rūbų tokių nepirkčiau, nei lagaminų, kuriuos nuolat vis sulaužo. Esu įsitikinusi, kad toks dalykas turi būti aptartas prieš įsidarbinant. Kadangi dabar rėkianti žiniasklaida verčia keisti visas taisykles, tai Vilkaitis kaip ir įkliuvo į spąstus: ankstesni ministrai pirkosi rūbų kiek norėjo, o jis, pasirodo, nebegali.
tomui:
bankai taip ir daro. Ir ne tik bankai.
bankai yra (buvo?) gerokai išpindėjusios komercines struktūros, ir toks argumentas, kad vilkaičiui kostiumas NAFIG reikalingas, jei ne TARNYSTĖ valstybei, skamba dar juokingiau, nei oranžinių marškinių argumentas. Jau ne toks tas vilkaitis vertingas ministras, kad gautu TOKIA alga ir pirktusi drabuzius darbui is reprezentaciniu lesu. Darbas yra tai metas, kada nuogas niekas nevaiksto, ypac musu klimatinemis salygomis (na, isskyrus tam tikras “specialybes”), taip kad drabuziu taip ar taip reiketu. O bebankrutuojanciai valstybei lygintis su bankais… Ka as zinau..
Na jei yra numatytos reprezentacinės išlaidos, tai manau už jas galima ir kostiumą pirkti, ir į restoraną eiti.