uagadugu

© uagadugu

Ačiū dievui, praslinko dar vienas savaitgalis. Labai prailgsta tos trys dienos, todėl džiaugiuosi, kad it snarglys nutįsusių šventadienių mažėja.

Kažkiek ir prie televizoriaus pasėdėjau. Kur čia be jo. Vasario 16d. didesni kanalai dirbo pagal savo partitūrą, t.y. LNK ir TV3 rodė filmus vaikams ir suvaikėjusiems, BTV tuos filmus perpynė savo reguliarios programos gabalais, o LTV specifiškai spindėjo savo išrastame šventiškame žanre nuo mišių, patetiškų renginių iki proginių filmų ir koncertų. Visi dirbo savo auditorijai.

Savo žiūrovams dirbo ir mažesnės televizijos. Iš jų ženkliai išsiskyrė Lietuvos ryto TV. Ji vienintelė iš visų kanalų metė pirštinę LTV stotims, transliuodama laidą Vardan tos Lietuvos.

Lietuvos ryto TV šaunuoliai – proginių laidų ruošimas brangus malonumas. Jo sau neleidžia žymiai stipresni rinkos dalyviai. O krizės metu tokią akciją sausi pragmatikai apskritai pavadintų pinigų metimu į balą.

Mane apskritai žavi mažų televizijų sugebėjimas iš neerdvių studijėlių išspausti maksimumą. Žiūrovų buvo gal virš dešimties, o ir tie, sprendžiant iš nuobodžiaujančių veidų, įtariu, TV stoties darbuotojai. O atrodė, kad veiksmas vyksta keliskart didesnėje LTV studijoje su geru šimtu dalyvių. Neperkrauta, spalvinga. Išradingai padirbėjo laidos režisūra, džiugino kamerų planų kaita.

© uagadugu

Laidą vedė Edmundas Jakilaitis ir Jolanta Butkevičienė. Tai šiokia tokia intriga – neaišku, kaip du ambicingi žmonės išsiteks vienoje televizijoje. Laidą pradėjo J. Butkevičienė,

© uagadugu

o tęsė E. Jakilaitis.

© uagadugu

Lyginant su santūriu J. Butkevičienės vedimu, E. Jakilaitis visos laidos metu leido sau ne tik klausimais, bet ir įžvalgomis papildyti svečių pokalbio audinį. Papildydavo jis ir J. Butkevičienės klausimus, šiuos performuluodamas, suprask, pataisydamas. Na, aišku, kad jis laidą ir pabaigė. Pasakysiu atvirai, man J. Butkevičienė šioje laidoje buvo panaši į raudonos spalvos dekoraciją.

Laidoje dalyvavo garbūs svečiai Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas ir istorikas Česlovas Laurinavičius.

Nesiimsiu perpasakoti laidos. Ji tęsėsi bemaž dvi valandas, buvo turininga. Pasakysiu, kad visi dalyviai be staigmenų atliko savo vaidmenis. Algirdas Brazauskas buvo geras senelis, kuris Lietuvą piešė džiugiomis spalvomis ir bandė įnešti šviesaus optimizmo į krizės kamuojamą mūsų omenį:

© uagadugu

V. Landsbergis buvo tradiciškai apokaliptiškas, kaip ir visi apokalipsės šaukliai, nešikai, o vėliau ir stovintys gynybos avangarde, jis visuomenę piešė juodomis spalvomis. Girtuokliai, neišsilavinę, rublio vergai. Prisipažinsiu, po jo kalbėjimų visada įtariai pradedu žiūrėti į savo laiptinės kaimynus. Kuris čia iš jų? Įkvėptą A. Brazausko gražbyliavimą V. Landsbergis palydėdavo tokiu žvilgsniu:

© uagadugu

Nelabai draugiškas, tiesa?

R. Ozolas ir Č. Laurinavičius kalbėjo daugiausia. Pirmasis šį kartą buvo rezervuotesnis apokaliptikas, įžvelgiantis Lietuvos šviesesnę ateitį vis labiau jam užčiuopiamoje jaunuomenėje, o antrasis apskritai buvo šviežio ir nedogmatiško požiūrio į Lietuvą gyvas įsikūnijimas.

Laida patiko, buvo ką fotografuoti. Paparaciu prie televizoriaus būti komfortiška.

Nesusilaikiau, dievaži, bandžiau visais būdais susitvardyti, bet nepavyko. Todėl patalpinu dar vieną nuotrauką. Žmona mane visą gyvenimą auklėja, kad prie kostiumo, o juolab kiek per trumpų kelnių reikia dėvėti ilgesnes kojines. „Bent jau iki pusės blauzdų“, – taria ji rūsčiai.

© uagadugu

Ponia Kristina, susirūpinkit, kad vyras Brazauskas neatrodytų, kaip neprižiūrėtas Brazauskas.

Vardan tos Lietuvos galėtumėt ir pasiaukoti.

Dar per Kalėdas dienai nuklydau ir į Kauną. Čia kažkur tarp silkės pataluose ir baltos mišrainės pamaigiau televizoriaus distancinį pultelį. Tuose namuose kabelinė, namie turiu lėkštę, todėl buvo įdomu palyginti ir sužinoti, prie ko mieliesiems kauniečiams siūloma leisti vakarus.

Kauniečiai nustebino. Šį kartą rusiškų kanalų gausa. Prisiminiau šią vasarą, kai ilsintis viename pakaunės sode kelias dienas ausis kedeno rusiškas popsas. Per šitiek laiko buvo galima tapti netgi šiokiu tokiu jo žinovu. Tiesa, žinios specifinės, nišinės, bet jų ant kupros nenešioji, gal kam ir pravers. Juk sunkmetis,  nežinai kas gali padėti optimizuotis.

Bet grįžtu prie mielųjų kauniečių. Tada sode kilo keistų klausimų. Taigi miestas Lietuvoje tautiškiausias, gal sodo melomanai yra rusai? Pasirodo, ne. Melomanai čysti lietuviai (šį smagų žodžių junginį ne taip seniai įgarsino irgi kaunietis) lietuviai, balsavę už Adamkų Pakso grėsmės nacionaliniam saugumui akivaizdoje. Ir jie nebuvo jokia išimtis, – paėjėjus kiek toliau vaizdelis, tiksliau melodija, buvo ta pati. Mainėsi atlikėjai, lytys, Pugačiova nuvilnydama persiliejo į Presniakovą, o šis ūbaudamas nuvinguriavo link Orbakaitės, bet kalba buvo ta pati. Indoeuropietiškojo šešuro.

Nenoriu kauniečių šiuo rašiniu įžeisti. Kaunas man tikrai gražus. Nė kiek nesimaivydamas manau, kad vilniečių dievinamam Žvėrynui toli toli vienu organiniu daiktu plaukti iki Kauno Žaliakalnio (atvažiuokit pasivaikščioti, kol ne vėlu – labai jau sparčiai jis atnaujinamas, greitai nieko neliks).

Nesu rusofobas. Tarnavau sovietinėje armijoje Rusijoje, žmonės ten kaip žmonės, su keliais buvau stipriai susidraugavęs. Tai ir dabar kur paslydęs ant užpakalio žnegteliu su nevalingu rusišku garsiniu apipavidalinimu. Nuo praeities nepabėgsi. Bet grįžęs namo po Kalėdų nutariau atlikti mažą privatų tyrimą apie tuos rusiškus kanalus.

Tai padaryti nesunku, kabelinės televizijos savo tinklapiuose paslaugiai talpina retransliuojamų TV stočių sąrašus ir netgi surašo, kuria kalba jie rodomi. Atsitiktinės atrankos būdu parinkau tris operatorius – tautiškiausio Kauno (Init), ne mažiau tautiško Panevėžio (Elekta) ir tautos sostinės Vilniaus (VDNet). Ėmiau didžiausius paketus, nes lietuviai mėgsta žiūrėti daug, o visus kanalus, prie kurių rusiškos kalbos versijos pažymėta galimybė papildomai rinktis anglišką, prancūzišką, ukrainietišką ar netgi baltarusišką versiją, laikiau transliuojamais rusiškai (nekabinkite, gerbiamieji kabelinių vadovai ant ausų makaronų, ne tundros gyventojai esame ir žinome, kad vidutiniam jūsų abonentui nepasiekiama galimybė pasirinkti kalbą, o ir turėdami galimybę virš 90% žiūrovų ja nesinaudos, nes tų kalbų nemoka). Kaune gavau – 43% (20 iš 47), Panevėžyje tiek pat – 43% (24 iš 56), o Vilniuje net 56% (34 iš 61). Sutikite, neprasti skaičiai?

Todėl kai Delfyje girdžiu Česlovo Laurinavičiaus raginimus nusiimti juodus akinius draugiškam žvilgsniui į Baikalo žydrumo V. Putino akis, nieko nesuprantu. Seniai į jas žiūrim ir mielą ausiai kalbą girdim.

Atskaičiavus visas mažas ir dideles lietuviškas televizijas, rusiškoms ir rusiška kalba transliuojančioms lieka apie penktadalis kasdienio žiūrovų dėmesio.

Tai nėra dominavimas, bet kad mažų mažiausia penktadalis Lietuvos gyventojų gyvena aktyvioje rusiškos kultūros ar bent jau kalbos veikimo zonoje, yra nenuginčijamas faktas.