PAVARGĘS JASIKEVIČIUS IR KITI: NEOPTIMISTIŠKAI APIE KREPŠINĮ VAKAR
Prisižiūrėjau vakar lietuvių per televizorių. Tų, kamuolį bumpsinčių.
Pridursiu, nelabai gerai bumpsinčių. Apart Lietuvos ryto, kurio čia neminėsiu, nes visi ir taip viską matėme. Kitiems vakaras buvo prastas. Montepaschi su dviem lietuviais pralaimėjo Panathinaikos su vienu prastai žaidusiu Šarūnu Jasikevičiumi, Maskvos Dinamo su Dariušu Lavrinovičiumi ir Robertu Javtoku gavo į kaulus nuo neturtingų serbų iš Vršaco. Ne visada biudžetas laimi. Ne taip, kaip Panathinaikos.
Surūšiuosiu visus matytus lietuvius gerėjančia tvarka, pradėdamas nuo prasčiausių. Nuomonė subjektyvi, neperšu.
Dariušas Lavrinovičius. Blaškėsi, kaip lapas vėjyje. Ir taip visą sezoną. Dariušas, kiek pamenu, buvo laikomas perspektyvesniu už savo brolį. Jis, berods, netgi pora centimetrų aukštesnis. Nežinau. Ar jam reikia Simone Pianigiani, kad atsiskleistų? Davidas Blattas su savo mesk-bėk filosofija – idealus Rusijos lygai, bet, bijau, kad lietuviška krepšinio mokykla su ja menkai suderinama.
Romualdas Brazauskas. Pašnekam atvirai? Europos krepšinis atsilieka nuo NBA ne tik todėl, kad čia pinigai mažesni, o ir dėl to, kad arbitrai mažiau profesionalūs. Ten sunkiai įsivaizduojamos toks kiekis teisėjų klaidų, po kurių šie, tarsi atsiprašydami, kitos atakos metu atidavinėja kamuolį nukentėjusiai pusei, šitaip visiškai išbalansuodami žaidimą. Vakar taip buvo. Grubios klaidos prieš rungtynių pabaigą, kurios nulėmė Montepaschi pralaimėjimą. Jokie juokeliai su neteisingai nubaustos komandos treneriu šito neatpirks. Ne Fiunesas esat, arbitre. Rašyčiau savo mėgėjišką vienetą dešimties balų skalėje. Už tai, kad matotės. O gero teisėjo matytis neturėtų.
Kšyštofas Lavrinovičius. Žaidė ne ką geriau, nei brolis. Objektyvus pateisinimas – ką tik išsigydyta riešo trauma. Riešas krepšininkui – labai svarbi kūno dalis. Nuo jos tiesiogiai priklauso taiklumas.
Šarūnas Jasikevičius. Supergalingos komandos narys. Charizmatiška asmenybė. Charizmos kartais daugiau, nei fizinių galimybių. Turėtų prisiimti didžiąją kaltės dalį už tai, kad po kaip iš natų sužaisto pirmojo kėlinio, antrą kėlinį Panathinaikos sėdo. Pridursiu, sėdo žiauriai. Š. Jasikevičius per daug energijos sunaudoja ginčams su teisėjais, o ne žaidimui. Nors šį kartą teisėjai buvo to verti. Jie ir pasidavė spaudimui.
Rimantas Kaukėnas. Ne geriausiai sužaistos rungtynės. Buvo hiperaktyvus, bet padarė žiauriai daug klaidų. Geniali Terrello McIntyre ugnelė jų neatsvėrė.
Robertas Javtokas. Stabilus gero centro žaidimas. Robertas labai sunkiai dirbo aikštelėje. Energijos atidavė, kiek koks šachtininkas per 16 valandų trukmės pamainą. Jam buvo labai neparanku galynėtis su 2 m. 22 cm. ūgio Bobanu Marjanovičiumi (pastarojo asmenyje kyla ryški žvaigždė), bet jis solidžiai dirbo savo darbą, pakeliui dar ir pelnydamas taškus. Savo kovą jis laimėjo, bet komandai nepasisekė.
Lietuvos rytui nebus taip lengva su Vršacu, kaip jis tikisi. Serbai pikti, alkani ir jauni.
Gaila man kažkaip, kad Siena nepateko į Final 4. Būtų graikai turėję apie ką pagalvoti.
Nors Eurolygos ketvertas panašiai pagal biudžetus ir susidėliojo – CSKA, Panathinaikos, Olympiacos, tai tik Barca arba Tau Ceramika bus su kuklesniais pinigais.
Javtoko geras žaidimas nebenuostau jau – ir pernai, ir šiemet žaidžia daugmaž stabiliai, ir taškų įmeta ir juodo darbo nevengia. Pekine išvis nuostabiai žaidė.
jo, iš bobano tikrai kažkas užaugs. Pamenu, kai vasarą rygoj u20 čempionate jis neblogai kovojo. Tiek, kad su keliais nuolat turi problemų (su tokiu ūgiu ir sudėjimu sunku būtų jų neturėt). Be to, susidarė įspūdis, kad jis komandos dvasia, labai gero charakterio žaidėjas – pliaukšisi su visais rankom, pagiria po gražesnio metimo, palaiko, jei komandos draugui kažkas nepasiseka ir pan.