Šiame kontekste norėčiau pasiūlyti kitas galimas problemų su žiniasklaida priežastis. Jų yra bent trys:

1. Visiškas žiniasklaidos nebaudžiamumas;
2. Visiškas žiniasklaidos savireguliavimo mechanizmų neveiksnumas;
3. Iškreipta rinkos situacija, kai informacinė žiniasklaida yra priversta lygiomis teisėmis konkuruoti su pramogine.

Jei šioje valstybėje kas nors principingai žiūrėtų į įstatymų vykdymą, TV3 licencija turėtų būti sustabdyta bet jau trumpiausiam įstatymų numatytam laikotarpiui. Būtų geriausia, kad tai nuspręstų ne LRTK, o teismas. Ne už tai, kad “Akistata” neva reguliariai ir begėdiškai tyčiojasi į įstatymų, o už tai, kad TV3 vadovybė tokią veiklą besąlygiškai remia. Būkime teisingi – “Akistatoje” nėra jokios kritikos, kurios kas nors turėtų bijoti – tokiose ir panašiose laidose tiesiog blevyzgojamos nesąmonės, kurios kartais, kaip rodo įvairių institucijų sprendimai, peržengia įstatymų ribas. Tokiais atvejais įstatymų pažeidimai turi būti įvardijami, pažeidėjai baudžiami. Geriausia – per kišenę.

Būtent taip palaikoma žiniasklaidos kokybė tose valstybėse, kuriose teisinė sistema veikia. Pvz. JAV. Ši šalis teisėtai didžiuojasi savo žodžio laisve, bet tik pabandyk parašyti ar ištransliuoti ką nors, kas minimaliai galėtų pretenduoti į šmeižtą, teisės į privatų gyvenimą ar nepilnamečių apsaugos įstatymų pažeidimą ir kitas nuodėmes, kurios mūsuose iš esmės ignoruojamos. Kaip mat suveikia teisiniai mechanizmai, advokatai, užuodę lengvą grobį puola kaip maitvanagiai ir bemat teisme atsiduria byla už kokius porą milijonų dolerių. Pastebėtina, kad teisėjai, skirdami milijonines baudas, savo argumentacijose nuolat pažymi, jog bauda yra skiriama todėl, kad būtent žiniasklaida turi būti ryškiausias įstatymų laikymosi pavyzdys, nes jais seka ir į juos lygiuojasi visa visuomenė.

Jeigu Lietuvoje už įstatymų pažeidimus žiniasklaida būtų baudžiama greitai ir teisingai, per kokius dvejus metus žiniasklaidos kokybė pagerėtų labai apčiuopiamai, nes įvairių leidinių ir kanalų akcininkai būtų suinteresuoti išvengti didelių finansinių nuostolių ir duotų nurodymus savo darbuotojams reitingų bei pardavimų siekti nepažeidžiant galiojančių įstatymų. Tuo tarpu dabartinis TV3 pavyzdys rodo, kad bendrovė ir jos akcininkai iš to džiaugsmingai pelnosi.

Tokia pat opi problema yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kurią žiniasklaida tiesiog ignoruoja. Užtenka stebėti, kaip į šios institucijos sprendimus pastaruoju metu reagavo jos svarstyti individai ir ūkio subjektai – akivaizdu, kad komisija neturi jokio autoriteto ir jokių galių pastebimai paveikti savo veiklos subjektų veiklą. O institucija, kuri neturi nei autoriteto, nei realios jėgos, yra niekam nereikalinga.

Valstybės ir visuomenės institucijų bejėgiškumas ir neveiksnumas sąlygoja ir trečią problemą – kokybiška, įstatymų ir etikos normų sąžiningai besilaikanti žiniasklaida yra priversta lygiomis rinkos sąlygomis konkuruoti su suįžūlėjusia bulvarine. Bulvarinė-pramoginė žiniasklaida, kaip ir laida “Akistata” bei į ją panašios, pačios savaime nera joks blogis, kad ir kaip nemaloniai atrodytų kai kuriems jautriems intelektualams. Tai yra verslo įmonės, kurių tikslas yra nešti pelną jų savininkams. Tačiau akivaizdu, kad, ypač mažoje rinkoje, bulvaras visada bus nepalyginamai pelningesnis už rimtąją žiniasklaidą – juk skiriasi ne tik auditorijos apimtys, bet ir veiklos kaštai. Rimtas žurnalistinis tyrimas apie kokius nors piktnaudžiavimus valstybės institucijose visada kainuos daug brangiau, nei reportažėlis apie eilinį kartą su draugu išsiskyrusią skandalingą dainininkę. Dabar valstybė ir visuomenė šiuos du žiniasklaidos gaminamus produktus priverčia konkuruoti vienodomis rinkos sąlygomis – vienodai apkrauna mokesčiais, sudaro vienodas platinimo sąlygas ir pan., visiškai neatsižvelgdama į šių produktų naudą visuomenės interesams.

Problemą padėtų išspręsti sprendimas pakeisti bulvarinės-pramoginės ir tikrosios informacinės žiniasklaidos (autorių) mokestinę bazę, informacinę žiniasklaidą apmokestinant minimaliai, o pramoginę – kaip ir bet kokį pelno siekiantį verslą – pvz. prekybą prezervatyvais. Tokiu būdu būtų kompensuoti didesni informacinės žiniasklaidos veiklos kaštai, ir ji taptų patrauklesne potencialiems akcininkams. Žiniakslaidos įmonių savininkai būtų suinteresuoti rimta ir kokybiška žiniasklaidos veikla, nes, sumažėjus mokesčiams, ji finansiškai taptų (beveik) tokia pat patraukli, kaip ir bulvarinė-pramoginė.

Čia atsirastų ir veiklos žiniasklaidos savireguliavimo institucijoms. Valdžios jokiu būdu negalima prileisti prie sprendimų, kam ir kada sumažinti ar padidinti mokesčius, nes tokie įgaliojimai bemat virstų įrankiu bausti už konstruktyvią kritiką. Todėl leidinių bei kanalų (ar atskirų laidų) priskyrimą informacinei ar bulvarinei-pramoginei žiniasklaidai, turėtų vykdyti efektyviai veikiančios žiniasklaidos savireguliavimo institucijos. Keletą kartų įspėta už neetišką veiklą, žiniasklaidos priemonė netektų savo realių mokestinių lengvatų ir taptų nelabai patraukli kaip verslo įmonė. Akcininkai būtų suinteresuoti mokestines lengvatas išlaikyti ir todėl spaustų savo darbuotojus veikti sąžiningai ir laikytis įstatymų.

Principinė teisėsaugos pozicija prisidėtų prie finansinių svertų, kurie natūraliai skatintų žiniasklaidos įmonių savininkus siekti atitinkamos veiklos kokybės. Ir tuomet nereikėtų kalti prie kryžiaus antikristo Krivicko.

TV3 : Prokurorai – 1:0

Ir čia jau labai netiksli citata bet buvo kažkas panašaus į “mes išgelbėsim Lietuvą…”