kestutis d

kestutis d — Sat, 23 Oct 2010 21:48:46 +0000

Liutaurai, iš principo sutinku su visais pastebėjimais, išskyrus porą nesutikimų iš principo ir keletą techninių detalių pataisymų:
1) visuomenė (ty, visi žmonės apskritai) protingėja ne ‘neva’, o iš tikrųjų, gal tik paaiškinimas čia būtų kiek keblokas, bet toks reiškinys stebimas lyginant skirtingas kartas – esmė, kad dabar jaunimu laikoma karta lenkia prieš tai buvusias kartas keliais tokiais parametrais – ūgiu, gyvenimo trukme ir intelektu. O jei lygintume mūsų kartos žmones su prieš šimtą metų gyvenusiais – mes gautume esminius skirtumus. Ir tas faktas, kad mūsų visuomenėje yra beveik 100 procentinis raštingumas lyginant su praėjusiais amžiais – vienas didžiausių skirtumų. Pats pasakymas ‘nereiškia, kad jis skaito’ – labai sąlyginas – vienas skaito visas politines naujienas, kitas – tik siaurą specifinę savo srities literatūrą, dar kitam užtenka wikipedijos ar uagadugu blog’o, dar kitam – tik anonsų televizijoje, bet esmė – visi gali skaityti, ir nubrėžti aiškią ribą tarp ‘skaito-neskaito’ — sudėtinga (jei neskaičiau Kant’o ar Einstein’o darbų – tai ar aš jau papuolu į ‘neskaitančių’ kategoriją?). Dėl aukštojo mokslo diplomų – visiškai sutinku, bet tik dėl specifinės Lietuvos padėties, kai aukštojo mokslo diplomo vertė buvo devalvuota vien tik dėl to, kad jis buvo pradėtas dalinti masiškai visiems, net tiems, kuriems jo visai nereikia. O dėl kritinio vertinimo – tai jau minėjau, kad žmogus negali būti visų galų meistras ir bet kurią informaciją visais gyvenimo aspektais negali įvertinti kritiškai – tam ir reikalingi ‘greiti’ šaltiniai, kurie patiektų informaciją jau ‘apvirškintą’.
2) Ar verta suteikti rinkimų teise kritiškai nevertinantiems informacijos apie politiką – čia jau principinis nesutikimas – nesvarbu, kiek žmonės kritiškai ar nekritiškai vertina su politika ir rinkimais susijusią informaciją, tačiau teisės žmogui rinktis (ir klysti) negali apriboti niekas. Nesu Dievas, kad žinočiau, kaip viskas turi būti (kad galėčiau tai primesti kitiems) ir nežinau žmogaus, kuris galėtų į tokią rolę pretenduoti, todėl gerbiu bet kokią nuomonę, nors ji gimsta iš nuogirdų ar nežinojimo (nes tai dar nereiškia, kad ji negali būti teisinga). (Tuo pačiu neneigiu savo teisės argumentuoti ir ginčytis, ir, manau, kad visi tokią teisę ir pareigą turi – net ir žiniasklaidininkai, nors jie ir stengiasi nuo tokios atsakomybės atsikratyti – žr. savo 7) punktą ‘visi kalti’ – apie tai dar parašysiu toliau).
3) Dėl ‘infotainment’ – visiškai sutinku (nors tai ir nepanaikina atsakomybės informaciją patiekti teisingai – čia kaip su LTV – turi misiją atlikti taip, kad ją vis tik žiūrėtų).
4) sutinku, kad politikų reagavimas racionalus, taip ir turi būti (nors mane patį erzina Šilgalio torso demonstravimas, bet, deja, kare viskas leidžiama)
5) dėl Kubiliaus – Dombrovskiui toks vaidmuo neatiteko, nors kaip kandidatas į tokį vaidmenį jis buvo dar palankesnėje padėtyje. Kodėl taip atsitiko – nacionaliniai ypatumai ar nacionalinės žiniasklaidos ypatumai? (žinoma, nesvarstau to, ką stumia mūsų vietinė žiniasklaida – kad tai paties Kubiliaus problema ir jo skirtumas nuo Dombrovskio)(Ir dar – aš pernelyg blogai susipažinęs su žiniasklaidos virtuve, todėl kartais atrodo, kad tai tik blogai susidėliojantys atsitiktinumai – pvz., kodėl skirtingai atrodo (jei taip yra) du politikai dalyvaujantys šokių projekte – Šilgalis ir Šedžius, nors jie ir išnaudoja tokias pat priemones?)
6) Taip ir maniau, kad su viešaisiais ryšiais kažkas ne taip, jie nėra taip lengvai kontroliuojami, labiau priklausomi nuo konjunktūros. O kad nenori marškinių skalbti – gaila, aiškumo nuo to nei man, nei kitiems nepadaugės, o marškiniai taip ir liks tokie, kokie buvo.
7) Atsakymas – ‘kalti visi’ – per daug teisingas, kad su juo ginčyčiausi. Taip, kalti visi, ir, žinoma, norėčiau, kad mūsų visuomenė būtų kitokia, su kitokiais poreikiais, tada gal ir diktatas žiniasklaidai būtų kitoks. Beje, sutinku dėl totalaus žiniasklaidos angažuotumo Pakso apkaltos metu – būtent šis reiškinys ir paskatino mane pradėti kritiškiau žvelgti į pačią žiniasklaidą (pagarba Račui – jo klausimai prie to prisidėjo). Taip pat sutinku (nors tikrai nesu įsigilinęs, tik probėgšmomis tai jautęs) kad ES paramos viešinimo taisyklės iš tikrųjų išpopino žiniasklaidą. Nors dėl viešosios erdvės griūties pradžios nepritarčiau – spėju, kad bėda prasidėjo daug anksčiau ir lietuviai tiesiog pralaimėjo situacijai susiklosčius taip, kad žiniasklaidoje įsitvirtino būtent dabartiniai žaidėjai su būtent esamomis taisyklėmis (geriau suformuluoti negalėsiu, nes detalių ir situacijos visai nenutuokiu).
Beje, antrasis ir esminis nesutikimas ir būtų toks – nors ir yra ‘visi kalti’, tačiau čia matau žiniasklaidininkų prisidengimą ir savo atsakomybės vengimą – tipo, ‘mes rašom, ko (tamsi) visuomenė nori’. Tipo, jie neatsakingi, jie tik reaguoja į situaciją. Tačiau giminingų profesijų atstovai galvoja kiek kitaip. Pvz., marketingistų siekiamybės maksima – ‘mes parduosime jiems tai, net jei jiems visai to nereikia’ – šiuo atveju jie neapsimeta (tamsios) visuomenės įkaitais – palygink: ‘parduodam tai, ką perka’. Tuo labiau, kad demokratijos pokyčiai rodo, kad įvairios dabartinės demokratijos idėjos pirmiausia gimė visuomeninio-politinio ‘elito’ galvose (pvz, kad ir desegregacija JAV), kam iš pradžių likusi visuomenė labai ilgai priešinosi, ir tik vėliau tos idėjos prigijo (jei tik prigijo iki galo) – ir tokių pavyzdžių daug. Ir elitas dėl to turi jausti atsakomybę už tai, ką jis daro ir duoda visuomenei. Nemanau, kad žiniasklaidininkai nebūtų tokio elito atstovai, todėl slėpimasis už ‘visi kalti’ – kiek tai bebūtų teisinga – man neatrodo skaniai.

No votes yet.

Liutauras

Liutauras — Sun, 17 Oct 2010 23:17:03 +0000

asmeniškai esu minimas, tai jaučiu pareigą replikuoti, tad šiek tiek eklektiškai (prie progos susumuosiu pas save ir aprašysiu plačiau):

1) dėl neva “protingėjančios” visuomenės – a) tai, kad žmogus moka skaityti, nereiškia, kad jis skaito; b) tai kad žmonės gauna aukštojo mokslo diplomus, nereiškia, kad jie turi aukštąjį išsilavinimą; c) tai, kad žmonės turi galimybę kritiškai vertinti, nereiškia, kad jie kritiškai vertina

2) [1] problema tiesiogiai susijusi su klausimu, ar [1c] nedarantiems prasminga suteikti balsą rinkimuose

3) dėl pagrindinės žiniasklaidos funkcijos – manau, šiuo klausimu daugelis apžvalgininkų klysta. pagrindinę žiniasklaidos funkciją apibrėžia paklausa, o paklausa dabar reikalauja “info-tainment” (iš anglų INFOrmation-enterTAINMENT, t.y. pramoga per informavimą). tai labai mažai ką bendra turi su “informavimu”.

4) politikai racionaliai reaguoja į [3]. jeigu investicijų grąža (t.y. rinkėjų dėmesys) yra didesniosinfo-tainment tipo turinyje, tai į tokį ir krypsta jų veiksmai.

5) apie Kubilių ir viešuosius ryšius – kaip bebūtų gaila, tačiau Kubiliui sutartinai atiteko “atpirkimo ožio” įvaizdis. ir jeigu kažkas pasitikėjimą turintis tai kartoja šimtą kartų, tai vėliau tai tampa įvaizdžio dalimi.

6) apie Lietuvos ryšių su visuomene rinką geriau nekomentuosiu – gerai nesigauna, o blogai – kam tuos marškinius čia skalbti? 🙂

7) dėl “kas kaltas?” – kalti visi sistemos dalyviai. lieku prie savo senos minties, jog viešosios erdvės griūtis prasidėjo nuo 2 reiškinių: a) totalaus žiniasklaidos angažuotumo Pakso apkaltos metu (tai pakirto pasitikėjimą “rimtąja” žiniasklaida); b) ES paramos viešinimo taisyklės, kurios iš esmės korumpavo Lietuvos žiniasklaidą, nes komunikacijos sektorius buvo pastatytas “prieš ES reikalavimų faktą” – po to nei komunikacijos specialistai, nei žiniasklaida nebesugebėjo grįžti prie senų principų

No votes yet.

Įrašo „KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D. IR VIEŠIEJI RYŠIAI“ komentarai

kestutis d

Liutauras