ŽIAURIAI KULTŪRINGI ANTAUSIAI „PRIE PIETŲ STALO“

Žaismingas pokalbis iš Žinių radijo laidos Prie pietų stalo:

Remigijus Vilkaitis (apie savo pastangas dėl pinigų kultūrai kiekio biudžete): Aš nemanau, kad prieš ką nors turėčiau teisintis ir pasakoti kam nors, ką aš padariau ir ką kalbėjau. (…) Tai palikite po skrodimo (mano – uagadugu patikslinimas). Tikrai labai atsiprašau tų kurie dabar įsižeis, bet nematau, kam turėčiau teisintis.

(…)

Vedėjas Ginas Dabašinskas: Na, manau, ginčytis čia nebūtų mano pagrindinė funkcija, aš tik galiu konstatuoti faktą, kad ne visi kultūrininkai sutiktų su Jūsų svarstymais ir kai kam gal kiltų įvairių minčių. Štai mūsų rėmėjas Vytautas Juozapaitis atsiuntė žinutę ir leisiu sau pacituoti vieną fragmentą. Jis reiškia gilią užuojautą tiek mums visiems, tiek ir pačiam ministrui – „neapsisprendęs vyras yra blogiau už pasileidusią moterį“. Nežinau, ką turėjo omenyje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, bet tarp laureatų ir ne tik tarp jų, matyt,- ne tik apie vyrus ir moteris šneka, bet apie neapsisprendimą – tokia nuomonė, man atrodo, galėtų būti visiškai įprasta. Kaip galvojate – ar bendraujate su tais žmonėmis, kurie sudaro mūsų kultūros branduolį?

Remigijus Vilkaitis: Ką Jūs laikote branduoliu?!

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 9.0/10 (1 vote cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Nuklausiau
Žymos: , , , , , , ,

RENKUOSI TRUMPIKES. BET KOSTIUMĄ PIRKČIAU IŠ REPREZENTACINIŲ

Aišku, naiviai skamba Remigijaus Vilkaičio šnekėjimas per LNK dėl to kostiumo sunešiojimo per 2 mėnesius.

Jei ne popierinis ir daržų nekapstai it su kokia roba, niekaip nesunešiosi.

Bet tik ką Žinių radijuje nugirstą žurnalisto Audrio Antanaičio argumentą R. Vilkaičiui į kaktą o štai aš sėdžiu studijoje su oranžiniais marškinukais be kostiumo laikau kvailu (po Login 2009 išryškėjusio taip vadinamų profesionalų požiūrio į tinklaraščius, rašysiu apie žmonių, gaunančių pinigus už tai, ką rašo, šneka, darbus taip, kaip galvoju. O galvoju blogai).

Mano veikla tokia, kad galiu sau sėdėti darbo vietoje ir su trumpikėmis, bet tokio pavyzdžio nepateikinėčiau rimtoje diskusijoje.

Jei mane, dieve gink, prievarta kas nors paskirtų kad ir trumpikių gamybos ministru, pirmas daiktas, kurį nusipirkčiau, būtų kostiumas. Pagerbdamas savo ministerijos profilį, su trumpikėmis į darbą atvykčiau nebent penktadieniais.

Pirkčiau ministro darbui tinkamą kostiumą iš reprezentacinių lėšų.

O už algą trumpikes.

Už reprezentacines kostiumą pirkčiau todėl, kad niekur, apart ministerijos reikalų, jo negalėčiau pritaikyti. Ne šeštas dešimtmetis, kai visi nuo darbininko iki CK sekretoriaus vaikščiodavo kostiumuoti. Man jo nereikia. Nedirbu jokiose ministerijose, neužimu aukštų pareigų, negaunu pakvietimų į visuomenės, save laikančios aukšta, vakarėlius, nesivartau stambaus verslo riebaliukuose.

Kam man kostiumas? Giminių vestuvėms ar, dieve apsaugok, laidotuvėms užtenka vieno nušiurusio egzemplioriaus. Užsivelku, maksimum, kartą per du metus. Tikiuosi, pratempsiu su juo ir iki savo laidotuvių.

Nemanau, kad R. Vilkaičiui yra dėl ko teisintis.

© uagadugu


VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Nuklausiau, Personalijos
Žymos: , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD