DŽIUGAS PARŠONIS vs JONAS BANYS: YRA DĖL KO GINČYTIS?

Saulius savo komentare pakvietė prisijungti prie neakivaizdžios Jono Banio ir Džiugo Paršonio diskusijos apie žurnalistiką/žiniasklaidą.

Jonas Banys paskelbė įrašą, pavadintą Masinė žiniasklaida ir elitinės auditorijos iliuzijos, o Džiugas Paršonis sureagavo Skaityti toliau »

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (2 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Nuklausiau, TV istorija, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , ,

APIE PILIEČIŲ ŽURNALISTIKĄ

uagadugu savaitgalio proga leidžia sau atsipalaiduoti,  pražysti narcizais ir patalpinti savo atsakymus į VDU žurnalistikos studentės Almantės Grigaitės tyrimo klausimus, kuriuos ši uagadugu uždavė rašydama baigiamąjį darbą tema Piliečių žurnalistikos raiškos formos Lietuvoje.

Piliečių žurnalistika apibūdinama, kaip piliečio arba piliečių grupės aktyvus dalyvavimas informacijos ir naujienų atrinkimo, analizavimo, kūrimo ir platinimo procese. Šio piliečių dalyvavimo tikslas yra suteikti nepriklausomą, patikimą, tikslią, išsamią, kiekvienai demokratinei visuomenei reikalingą informaciją.

uagadugu tinklaraščio autoriui piliečių žurnalistika yra naujas terminas – nesu žurnalistas-profesionalas, ar juo labiau –  teoretikas, o todėl ir  žurnalistikos klasifikacija mums nėra pažįstama. Kiek suprantu, tai yra pavadinimas, kuris vartojamas norint išvengti menkinančio termino mėgėjiška žurnalistika atspalvio.

Tyrimo klausimai:

Kokia Jūsų nuomone yra piliečių žurnalistikos situacija Lietuvoje? Kur ji labiausiai yra paplitusi?

Ji yra paplitusi ten, kur jai yra lengviausiai plisti – internete. Tai susiję su technologijų pažanga. Aišku, savo mintis būtų galima klijuoti visur kad ir daczybao formatu, kaip buvo daroma kinų kultūrinės revoliucijos metu, bet tai vargu ar būtų estetiška, reiktų leisti pinigus popieriui, klijams ir pieštukams. Todėl paprasčiau reikštis internete.

Kaip manote, ar piliečių žurnalistika gali papildyti tradicinę žiniasklaidą kokybišku turiniu?

Klausimas be galo platus, nes reiktų pradžioje padiskutuoti, kas yra tas kokybiškas turinys. Jeigu turite omeny analitinę, tiriamąją žurnalistiką, tada nesu tikras. Nes šiai rašyti reikia daug laiko sąnaudų. Ko iš žurnalistikos duonos nevalgantis žmogus sau ne visuomet gali leisti. Bet, antra vertus, yra specifinių temų, kuriomis savo reikalo profesionalui, nors ir ne žurnalistui, reikštis paprasčiau, nei profesionaliam žurnalistui.

Taip vadinama piliečių žurnalistika gali būti geru žaliaviniu priedėliu tradicinei žurnalistikai naujienų segmente. Fotografuojančius ar filmuojančius telefonus turime visi.

Kokias įžvelgiate piliečių žurnalistikos stipriąsias puses?

Nuoširdumą ir neangažuotumą. Nors bene pagrindiniu žurnalisto darbo kriterijumi laikomas objektyvumas, deja, dabartinėje Lietuvos profesionaliojoje žiniasklaidoje jo yra nedaug. Todėl neprofesionalų kuriamas srautas čia turi galimybę išsiskirti.

Kokias įžvelgiate piliečių žurnalistikos silpnąsias puses?

Sakyčiau, paviršutiniškumą, bet jo pilna ir profesionaliojoje žurnalistikoje. Tik tiek, kad ta pilietinė turi geležinį pasiteisinimą – man už tai niekas pinigų nemoka – kaip noriu, taip ir dainuoju. Papūskit.

Kokia Jūsų nuomone yra piliečių žurnalistikos įtaka tradicinei žiniasklaidai?

Žiūrint, kurią turite omeny. Kaip jau minėjau anksčiau, kažką sensacingo nufilmavę ar nufotografavę gali tapti reikšmingu tradicinės žurnalistikos papildymu; savo reguliarų turinį blogų rašiniais didesniu ar mažesniu masteliu papildo visi interneto portalai; kitur kol kas – štilis. Nors lietuviams reiktų pasimokyti kad ir iš rusų. tarkim, Echo Moskvy radijas labai glaudžiai integruoja blogų įrašus į savo komentarų, nuomonių ar netgi naujienų laidas.

Ar piliečių žurnalistikai galima taikyti profesionalios žurnalistikos kriterijus: objektyvumą, nešališkumą, etines kompetencijas?

Reikėtų. Iškart po to, kai jas reikiamu laipsniu pradės sau taikyti taip vadinama profesionalioji žurnalistika.

Kokią įtaką piliečių žurnalistika turi pilietinės visuomenės plėtrai?

Nesu tikras, ar vyksta pilietinės visuomenės plėtra, todėl negaliu diskutuoti apie įtaką jai.

Jūsų nuomone, ar piliečių žurnalistika gali pakeisti profesionalią žurnalistiką?

Ne, negali. Piliečių žurnalistika visuomet bus stichiniu reiškiniu, o informacijos vartotojas, nors kartais nukrypdamas nuo pagrindinio vieškelio, vis gi kasdieniam gyvenimui rinksis sutvarkytą, po lentynėles tvarkingai sudėliotą produktą.

Ar piliečių žurnalistikos atstovams turėtų būti suteiktos žurnalistų teisės ir pareigos?

Labai sudėtinga šnekėti apie įsipareigojimų apynasrį žmonėms, kurie kažką daro nieko neverčiami. Na, taip – dekalogo jie turėtų laikytis, nes tarp žmonių gyvena, o ne žvėrių. O dėl teisių – manau, kad taisyklių nenustatysi – kiekvienu atveju reiks spręsti individualiai.

Kaip manote, ar tai, kad vis daugiau žmonių įsilieja į piliečių žurnalistiką reiškia, jog profesionalioji žurnalistika daugiau nebepateisina jų lūkesčių?

Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių jaučia saviraiškos deficitą.

Jūsų nuomone, ar įmanomas glaudus piliečių žurnalistikos ir profesionalios žurnalistikos bendradarbiavimas ateityje?

Interneto portaluose jis vyksta ir dabar. Jei profesionalioji žurnalistika taip sparčiai degraduos, kaip iki šiol, greit gali nebūti aišku, kuri žurnalistika – piliečių, o kuri – profesionali.

Gal pateiktumėte ryškesnių Lietuvos piliečių žurnalistikos pavyzdžių?

Nenorėčiau nieko įžeisti pamiršęs minint. Blogosferoje pilna ryškių pavyzdžių.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: +1 (from 1 vote)
Share
Kategorijos:  Konsumerika, Rinka
Žymos: , , , , ,

APIE ŽURNALISTIKĄ MĖGĖJIŠKAI PASIMĖGAUJANT

Turėdamas laiko visuomet paklausau Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vedamos Žiniasklaidos anatomijos, transliuojamos Žinių radijo bangomis. Ten nagrinėjamos temos pritrenkia aktualumu. Štai paskutinė buvo Kokią žurnalisto profesijos perspektyvą Lietuvoje mato patys žurnalistai?

uagadugu nėra žurnalistai, gulime sau po palme ir rašinėjam į blogą, bet žurnalistų požiūris į save mums įdomus. Gal anatomiškai profesionalus žurnalistas D. Radzevičius it chirurgo peiliu perpjaus Drąsiaus Kedžio istorijos išeksponuotą Lietuvos žurnalistikos pūlinį?

Vedėjas pradėjo dramatiška gaida: tradiciškai manoma, kad žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių dėl to, kad žūsta gana daug žurnalistų karštuose taškuose bandydami pranešti pasauliui apie apie svarbius, skandalingus ir įdomius įvykius tokiuose taškuose.

Suklusome. Laida, matyt, bus apie beribį žurnalistų heroizmą, jų tykojančius teroristus, mafiją ir diktatoriškų režimų vadovus. Pasirodo, ne, nes tačiau jau dabar ir specialistai, ir ekspertai pripažįsta, kad bene didžiausias pavojus ir iššūkis žurnalistams ir žurnalistikai yra internetas. Keistai atrodo iš tikrųjų tai, tačiau žinant, kad spauda, radijas ir televizija vis dažniau užleidžia savo pozicijas internetui, o internete žurnalistai-mėgėjai dažnai išstumia žurnalistus profesionalus – tai yra faktas.

Nenorėtume susireikšminti, bet čia ir apie mus. Mums tinka. Mes, kaip daugybė kitų blogų, rašinėjame internete ir profesionalių žurnalistų galime būti pavadinti žurnalistais-mėgėjais. uagadugu laisvomis nuo darbo bananų plantacijoje minutėmis suraukę kaktą keverzoja savo didelio proto nereikalaujančius rašinėlius. Bet, žiūrėk, pastebėjo, pavadino, sudėjo į lentynėlę. Kaip tame sename sovietiniame animaciniame filme padarė vunderkindas ožiukas, mokėjęs skaičiuoti iki dešimt.

Tik nesuprantu, kodėl tų žurnalistų-mėgėjų taip reikia bijoti…

Parodęs, kas yra tikras žurnalistų baubas, D. Radzevičius susirūpino ateitimi: Taigi, kas atsitiks ateityje, ar iš tikrųjų profesionalaus žurnalisto karjera domins jaunus žmones?

Tikėjomės išgirsti, kad jaunam žmogui reiktų išmokti rašyti, ruošti radijo ar televizijos reportažus. Karjera? Įdomus orientyras. Tarsi ir lemiantis.

Tada nieko keisto, kad tokius profesionalus ir išstumia mėgėjai.

Pagalvojom sau po palme mąsliai trečią bananą krimsdami – štai, jeigu mus kažkas per jėgą norėtų iš bananinės žurnalistikos švystelti į prestižinę tikrąją, susiviliotume?

Savo vėtytame ir mėtytame nežurnalistiniame gyvenime matėme daug žurnalistų ir žurnalistikos. Tokios, kai žurnalistai kaupė, grupavo ir naudojo iš draugiškų spectarnybų gautą informaciją ne straipsnių ar reportažų ruošimui, o būtent tiems Žurnalistų sąjungos pirmininko ir LRT tarybos nario minėtiems karjeros tikslams; kai tikrų žurnalistikos vilkų apmokytiems jauniems žurnalistams nebuvo būtina pasišnekėti su aprašomuoju objektu prieš rašant smerkiantį straipsnį ar ruošiant radijo reportažą. Kam tas pamatinis informacijos šaltinis, jei jis iškreiptų fantominę versiją? Juk profesionali žurnalistika – ne faktų paieška, ši žurnalistika – savo sau pragmatiškai (protinga) arba nepragmatiškai (kvaila) susikurtų fantomų paieška. Susikuri versiją, o po to pritaikai faktus…

Geriau jau tada pabūsime mėgėjais, retkarčiais pasiklausydami didžiai pamokančios ir politkorektiškai niekam iš galingųjų ant kojos neužminančios Žiniasklaidos anatomijos.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Nuklausiau
Žymos: , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD