uagadugu

© BTV

Vakar rašydami apžvalgą apie vienaip ar kitaip Naujųjų Metų sutikimui dedikuotą programą pražiopsojome, kad gruodžio 31 dieną užderėjo net dvi Traviatos.

Tiksliau, BTV programoje pastebėjome, o LTV2-juose praleidome. Beje, visai dėsningai, nes, išjungus analoginį LTV2 signalą, šios televizijos nematome. Kabelinės televizijos dėl LTV2 tikrai nesivesime, o skaitmeninės televizijos tiuneris nepasiekė 99 litų kainos, už kiek sutiktume jį pirkti. Ne kartą savo rašiniuose lietėme šią temą.

O kadangi nematome, tai ir programos nesekame.

Pasitaisome. LTV2, kaip ir BTV, tą patį vakarą rodys Traviatą. Tik LTV2 parodys ją 18:30 ir tai bus LNOBT spektaklis, o BTV savąją, Kauno muzikinio teatro versiją šlieja visai prie pat Naujųjų Metų sutikimo, baigdama ją su laikrodžio dūžiais.

įdomi situacija. Jei LTV2 būtų transliuojama taip plačiai, kaip anksčiau, būtų galima įžvelgti šiokią tokią Lietuvos televizijos programos planuotojų klastą – pasižiūrėkite Traviatą per LTV2, o kadangi LNOBT spektakliai kiek prašmatnesni, po to į BTV galite jau ir nekeliauti, nes kiek vėliau Triumfo arka per LTV… Na, bet tai tik sąmokslo teorijos, neturinčios jokio realaus pagrindo.

Turime sutapimą, kuris, ko gero, malonus operos mėgėjams. Nuo kurių Traviata niekur nepabėgs – jie ras ją ir į pavakarę, ir vakare. O nepataisomi melomanai galės tą vakarą per tris kanalus klausytis operinių balsų net šešias valandas – nuo 18:30 iki 00:30 su 25 min. pertrauka nuo 20:35 iki 21 val.

Dar sako, kad Lietuvos televizijose vienas popsas. Prašom. Praktiškai grupinis Mezzo.

Baigėme apklausą tema Ar pirktum abonementą žiūrėti LTV, jei kitaip negalėtum jos matyti?

Rezultatas nustebino. Tik 18 procentų uagadugu skaitytojų abonementą pirktų, dar 15 nėra apsisprendę, o 68% apsieitų be jos. Abejoju, ar tarp pastarųjų yra piktavalių, puoselėjančių viltį LTV signalą žiūrėti nelegaliai, todėl, manau, kad tie 68 procentai nuoširdžiai jos nežiūrėtų, o ir dabar vargu ar žiūri, ar bent jau žiūri reguliariai.

Nustebome, nes uagadugu visų pirma skirtas ir skaitomas žiniasklaida plačiai ir televizija siaurai besidominčių žmonių. Paskutinės savaitės Google Analytics duomenimis vidutiniškai per dieną jų pas mus apsilanko kažkur apie 1150. Tai nedidelė, glausta, gerai informacinio fronto avangarduose ir ariergarduose pasizulinusi skaitytojų grupė. O šie tarsi ir turėtų domėtis Nacionalinio transliuotojo laidomis. Bet nesidomi.

Aišku, kad šitokią apklausą padarius profesionaliai – t.y. samdant sociologinių tyrimų agentūrą, rezultatai Lietuvos televizijai būtų daug palankesni. Čia atsirastų vyresniojo amžiaus auditorijos, kuri uagadugu neskaito, nuomonė. Kad ji tikrai neskaito, žinome, nes esame darę specialią apklausą skaitytojų amžiaus tema.

Vyresniojo amžiaus žmonių nuomonė būtų svarus argumentas. Ne pas mus, o LRT tarybos nario Dainiaus Radzevičiaus Žinių radijo bangomis transliuojamoje laidoje vienas moksleivijos atstovas LTV pavadino tiesiai šviesiai – pensininkų televizija.

Naudojant televizininkų žargoną LTV reiktų pavadinti nišiniu pensininkų kanalu, jei ne ta aplinkybė, kad labai jau didelė ta niša. Milijonas lojalių žiūrovų kokiam BTV ar Lietuvos ryto TV būtų neblogas pasiekimas.

Seniokiškame LTV įvaizdyje paskęsta jaunatviškesnės iniciatyvos – net ir Talentų ringas ar Tūkstantmečio vaikai, panašu, labiau žiūrimi tų laidų herojų senelių, o ne jų bendraamžių (komentatorius Bunnie pataisys, jei pernelyg sutirštinome spalvas).

Įdomių dalykų sužinai studijuodamas LRT Tarybos ataskaitoje pateiktą informaciją apie LTV laidų apimtis. Štai 2008 metų ataskaitoje parodyta, kad pramogos čia būta tik 4 procentų. Leiskite uagadugu alternatyviai pažvelgti į visą šitą kalkuliaciją. Kas, jei ne pramoga yra visos LTV laidos vaikams bei animacija, muzikinės laidos (ar daug simfoninių koncertų pastaruoju metu esate klausę per LTV?), kuo, jei ne operinio popso konkursu pavadinsi Triumfo arką, ką prieš savaitėlę Lietuvos radijo bangomis, tiesa, ne tokiais žodžiais, bet iš esmės pripažino laidos dalyvis Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis? Ar ne pramoga yra sportas? O filmai ir serialai (išskyrus, suprantama, Elito kino rubriką)? O kaip, jei ne trijų valandų trukmės infošou pavadinsi Labą rytą – pirmąjį infošou Lietuvoje su ženkliu kiekiu muzikinių klipų, horoskopais, žaidimais? Sudedame ir gauname  - 70.4%. Tiek pramogos LRT tinklelyje yra iš tiesų (skaičius apytikslis – procentas-du daugiau ar mažiau, nes nesuskaičiavome Klausimėlio, kuris irgi pramoga; gal kas palaikys šventvagyste, bet pramoga laikome, nors čia nesuskaičiavome labdaros muilo Bėdų turgaus, bet neatėmėme Elito kino, kuris ataskaitoje nėra išskirtas atskira eilute).

Beje, panašų skaičių gausime ir ankstesnėse ataskaitose. Ko gero nebuvo nė vienos LTV valdžios, kuri viešiau ar ne laužė LRT įstatymo jai nustatytas rimto transliuotojo ribas. Kai kurios elgėsi nesislėpdamos ir neatsargiai. Ankstesnių administracijų ruoštos LRT tarybos ataskaitos taip pat maskuodavo tikrąją pramogos apimtį, bet tai darydavo atmestinai – su bene pusantro karto mažiau puslapių užimančiu propagandinės retorikos įgudimu ir spalvingų paveiksliukų kiekiu. Reikėjo būti geriau susipažinusiems su tikslinės auditorijos smegenų vingių ypatybėmis. Spalvingi paveiksliukai Seimo Švietimo komiteto paveiksliukų vartytojams lengviau susivalgo, nei sausai surašytas popierius. O ir lozunginė retorika širdžiai artimesnė.

Užduokime sau klausimą, kam reikėjo žaisti tokius pavojingus, neproduktyvius, vaikiškus žaidimus – rodyti pramogą, o po to ją maskuoti po nepramogiškomis paantraštėmis? Dėl noro patikti žiūrovams. Televizijos instinktas patikti žiūrovams yra toks pats natūralus, kaip vienos lyties instinktas patikti kitai. Televizija be žiūrovo yra niekas. Kokius kontracepcinius teiginius beįrašytum į įstatymą, sveika sėkla pramuš.

Jei staiga atsitiktų stebuklas ir LTV taptų anglų BBC One (nepainioti su mūsų kabelinių rodoma BBC World) arba kokia italų Rai Uno, kuris nors mūsiškės Tarybos narys gautų infarktą. Jos, nebūdamos komerciniais transliuotojais, mažai ką besiskiria nuo mūsų LNK ar TV3.

Tačiau jo širdis iškart atsigautų naujam gyvenimui, jei LTV virstų amerikoniška PBS (Public Broadcasting Service). Šios tinklelyje daug mąstyti verčiančios dokumentikos, nesimušančios animacijos, rimtų pokalbių.

Itališki ir angliški turi 15-30% auditorijos, o amerikoniškasis – 1.5-3%…

Kodėl BBC ir Rai Uno leidžiama rodyti, mūsų supratimu, komercinį turinį? Paslaptis – įvaizdis. Tos televizijos jau šešiasdešimt metų tokios. Kai jos pradėjo savo transliacijas, nebuvo komercinių transliuotojų, o pramogos poreikis buvo. Privačių televizijų visoje Europoje nebuvo maždaug iki 1985 metų, o todėl netgi atsiradus komerciniam transliavimui, niekam neatrodė nenatūralu, kad visuomeniniai transliuotojai ir toliau rodė pramogą. Jei tavo bangomis Benny Hill’as buvo rodomas dvidešimt metų, kodėl jis staiga turėtų persikelti kitur? Tiesa, komercinės televizijos nulaižė visą jauną auditoriją, bet vyresnė liko ištikima. Tik duok pramogos kasdienės…

Tuo tarpu Amerikoje viskas vystėsi visai kitaip. Dabartinio PBS pirmtakas NET (National Educational Television) atsirado 1952 metais, kai komerciniai transliuotojai buvo giliai įleidę šaknis. Jau jos pavadinime užkoduotas didaktinis – nekomercinis akcentas. Ji atsirado kaip atsvaras komerciniam transliuotojui, todėl būtų labai keista, jei rodytų kažką panašaus į rodomą ABC, CBS ar NBC bangomis. Kitas įvaizdis…

Koks yra Lietuvos televizijos įvaizdis?

Iš uagadugu archyvo

Manote, ne toks? Sutinku, pavyzdys kvepia naftalinu. Bet tas naftalinas kvepėjo virš trisdešimties metų – iki pat devyniasdešimtųjų – kartą per metus Šuriko nuotykiai, triskart Keturi tankistai ir šuo, penkis kartus Ne sezono metas su Donatu Banioniu, animaciniai Gustavo nuotykiai šeštadieniais tarp filmo ir koncerto iš Kremliaus koncertinės salės,- atleiskit, bet Petraičių šeima ar Tadas Blinda ir buvo tos išimtys, kurios patvirtina taisyklę. Kur pramoga? Ji Centrinėje sovietų televizijoje – Žiburėliai, Trylikos kėdžių kabaretas, Raikinas.

Lietuviškas televizijos komitetas buvo nuobodi lituanizuotos partinės misijos televizija su labai retais lengvumais. Kartais labai keistais, kaip Kazimiero Šiaulio vesta Estrados orbita.

O devyniasdešimtaisiais bandė rastis kitas įvaizdis – maištingos, sąjūdinės televizijos. Forumų laikais pramogos niekam ir nereikėjo. Na, o kai prireikė, kieme jau buvo 1995-ieji, pradėjo įsivažiuoti komerciniai transliuotojai, kuriems šis žanras natūralus, kaip žuviai – vanduo.

Lietuvos televizijos įvaizdyje taip ir neliko vietos pramogai. Iš esmės, niekam jos čia ir nereikia. Kultūrininkai jos neieško dėl dogmos, o plačiosios žiūrovų masės sau peno susiranda kitur.

Todėl nereikia stebėtis, kad pastarieji nepastebi vienaip ar kitaip vis bandančios pramogizuoti savo tinklelį LTV , o pirmieji siunta, kad ši jų dogmos neatitinka.

Jeigu uagadugu paklausite, ar LTV turi galimybių tapti čia minėtų europietiškų televizijų programiniu analogu, atsakysime, kad netikime. Buvo galimybė veržtis į priekį po milžiniško populiarumo susilaukusio Šokių dešimtuko vėliava ir pakeisti tą naftalininį įvaizdį. Bet ir tada vienu metu reikėjo rodyti penkis tokius dešimtukus, kad būtų efektas.

Dabar traukinys jau nuvažiavęs. Ko gero, būti kokybiškai nuobodžiu atsvaru komerciniam transliavimui, kad ir kaip tai nepatraukliai atrodytų plačiai auditorijai, yra perspektyviau.

Kaip bebūtų, LTV reiktų ryžtingiau ir visų pirma pačiai sau nemeluojant rinktis kelią, kuriuo eiti toliau. Kitaip niekas, o ir ji pati dar ilgai savęs nesupras.

Televizija nori patikti, bet negali to padaryti taip, kaip reikia jos adoravimo objektams. Ar gali privilioti trokštamą plačią žiūrovų masę, muiliną serialą pateikęs po nišine serialo paaugliams iškaba? O juk negali kitaip, nes neprastumsi pro Taryboje sėdinčius kultūrininkus.

Psichologijoje tai vadinama saviidentifikacijos krize.

Rinkodara tai vadina klaida. Kai produktas, nutaikytas į vieną tikslinę pirkėjų grupę, pardavinėjamas su raktiniais žodžiais, maloniais kitai. Kuri to produkto neieško. Kai pirmoji neranda, nes raktiniai žodžiai – ne jai.

Ir kyla klausimas, kam tokia nei šiokia, nei tokia televizija reikalinga? Žiūrovams? Jų – ne tiek, kad jaustum lojalią paramą. Rimto TV turinio ieškantiems? Irgi ne, nes jį jie randa kitame – LTV2 kanale. Vieną tikslinę grupę užčiuopti nesunku – jos reikia ten dirbantiems. Kitus interesantus padeda identifikuoti aidai iš LRT koridorių, kuriais vaikščioja ten dirbantys – koridoriai uagadugu platumose yra rašę, kad jų erdvė kaip magnetas traukia ne TV profesionalus, o visuomenei nusipelniusius kultūrininkus ar buvusio premjero draugelius. Nėra pagrindo netikėti – įvairaus plauko partinės nuoplaišos Viešojoje įstaigoje turėtų jaustis netgi geriau, nei tradiciniame nuoplaišų rezervate – kurioje nors ministerijoje, o ir kultūrininkams LRT – ideali lesykla, po sovietmečio pasimirus kitoms lesykloms –  įvairaus plauko menininkų sąjungoms.

Tokios mintys nekiltų, jei televizija nedraskoma prieštaravimų nedrumstai judėtų kuria nors viena kryptimi. 

Kadangi esu senų, nespalvotų, apsamanojusių filmų maniakas, žiūriu LTV2.

Skundžiuosi ir nieko nesuprantu, nes šį sekmadienį su rubrika Senas geras kinas rodoma 1992 metų komedija Pradinė mokykla. Tai šviesaus specifiškai čekiško humoro filmas, kuriuos nuoširdžiai mėgstu ir mielai pasižiūrėčiau po kita iškaba arba visai be jos.

Bet Sename gerame kine logiška norėti kokio penkto ar šešto dešimtmečio trilerio su Burt‘u Lancaster‘iu ar Frank‘u Sinatra. Tarkim, paskutinis taisyklingai čia rodytas filmas buvo 1955 metų.

Juk ne per daug noriu, tiesa?

Kadangi filmo veiksmas vyksta pokario laikais, man kilo įtarimas, kad LTV2 keičia orientaciją ir į Seno gero kino rubriką filmus pradeda sodinti ne pagal pagaminimo metus, o pagal tai, koks istorinis laikotarpis ten vaizduojamas.

Labai originalu. Tada bent jau pervadinkit. Tarkim, į Istorinį kiną.

Neklaidintumėt žiūrovų.

Kai kurie pikti ir įsiutę.

Vakar pasidarbavę prie didžiųjų televizijų duomenų, šiandien pateikiame mažiukų žiūrėjimo rezultatus. Šneka eina apie visų gyventojų visos paros žiūrėjimą. Duomenis pagal TNS Gallup TV metrų tyrimus atspausdino TV antena, o mes juos sudėjome į lentelę ir užfiksavome pokyčius.

Atvirai prisipažinsiu, nežiūriu Pirmojo Baltijos kanalo (provokuojantis pavadinimas, tiesa?), todėl man nežinoma, kodėl, lyginant su 2008 metų vidurkiu, jį pradėjo žiūrėti mažiau žmonių. Bet nesitikiu, kad tai turėtų rodyti mažesnį lietuvių susidomėjimą Rusija. Lietuvoje vis didesnė rusiškų kanalų pasiūla. uagadugu apie tai jau rašė. Tie kiti kanalai ir atkanda nuo PBK vis didesnį kiekį auditorijos.

TV6 penktadaliu padidino savo žiūrovų kiekį. Ši TV stotis nėra tik antrinis TV3 kartojimų  kanalas ir stengiasi turėti savo veidą. Iš dalies jam padeda ryškios rinkodarinės akcijos, o ir originalių laidų čia esama.

Ko nepasakysi apie TV1. Deja, šis kanalas - tik būdas sunaudoti perteklinį serialų ir filmų srautą. Didesnių ambicijų nesimato. LNK taupo.

Lietuvos ryto televiziją kartu su TV6 reiktų pagirti. Ji rodo daug brangių originalių laidų. Kai kurios jų – atradimas tik pačiai televizijai, o ne žiūrovams. Bet ambicija matosi, o žiūrovas anksčiau ar vėliau (deja, paprastai vėliau) ją įvertins. Jei užteks kantrybės ir pinigų.

LTV2 išlaiko savo vieno procento auditoriją. Apmaudu, kad kultūrininkų liaupsės šitam kanalui nevirsta apčiuopiamesniais skaičiais. Deja, panašu, kad greit nebus ir to vieno procento. Nes LRT nusprendė pataupyti atimdama maistą mažiukui.

Nebūdami TV naujienų daidžestu, nesiūlome sužinoti, ką perskaitysite Delfi ir kitur.

Bet padėstysime čia savo mintis. O dėmesio centre vėl ta LRT, dėl kurios užsipuolinėjimų kai kurie nuolatiniai uagadugu skaitytojai man priekaištauja. Visi su šia įstaiga turime vieną mažne prigimtinį ryšį – išlaikome iš savo mokesčių. Todėl turime teisę turėti apie ją nuomonę. Aš taip pat.

Keistas įprotis mokesčiais išlaikomos televizijos vadovybės posėdžius daryti uždarus. Suprasčiau, jei tai būtų sena tradicija. Ne, taip nėra. Tokiais posėdžiai tapo tik prie A. Siaurusevičiaus vadovavimo. Todėl tik jo problema, kad sklinda šitiek kalbų ir apkalbų apie LRT bei jos vadovo specifines manieras vadovauti. Paslaptys traukia dėmesį.

Krizė tikrai stipriai trenkė LRT. Manoma, kad, lyginant su 2008-aisiais, šiais metais LRT disponuos 35 proc. mažiau lėšų. O tai reiškia, kad šitokia pinigų suma būtina sumažinti savo reikmes pinigams.

LRT vadovybė krizę ruošiasi nugalėti baigusi LTV2 sezoną mėnesiu anksčiau. Dar gruodį ji atsisakė šio kanalo laidų Gimnazistai, Žodžių kišenė ir Laiko portretai.

Tur būt nedaug kas žino, kad LTV2 laidoms pagaminti išleidžiama žymiai mažiau, nei LTV. Kai kurioms porą kartų, kai kurioms tris, o lyginant su brangiausiais LTV projektais, suskaičiuosime ir 10 kartų skirtumą. Nesunku paskaičiuoti, kiek kultūrinio kanalo LTV2 laidų būtų galima paruošti nuėmus vieną tokią laidą arba kiek būtų galima sutaupyti LRT biudžeto.

Mūsų diletantiškais skaičiavimais, baigusi LTV2 sezoną anksčiau, LRT sutaupys geriausiu atveju apie 15 proc. sutaupytinų lėšų.

O kaip su kitomis?

Panašu, kad LRT tarybos pareiškimas Seimui į tai bando atsakyti. Nesiryždama išspręsti savo problemų pati, LRT sprendimą peradresuoja Seimui. Dabar šis liks kaltas, jei LRT kas nutiks.

Po skydinės nelaimės Nacionalinis radijas ir televizija mums pasirodė panaši į linksmą ir nerūpestingą A. Ilginio laikų LRT, kur viešpatavo draugai ir Giminės.

Dabar ji artėja prie V. Žuko LRT, kur visi buvo kalti, išskyrus ją pačią. 

Susijęs rašinys:

LRT IR KONSERVATORIAI: BOTAGAS IR PYRAGĖLIS

Laura Blaževičiūtė © TV3

Iš naujo LRTK pranešimo spaudai sužinome, kad TV3 gavo įspėjimą už laiku nepradėtą transliuoti naują kanalą 3+ ir leidimą jį paleisti į eterį tik nuo 2010 metų.

uagadugu labai piktai deklaruoja, kad mums nepatinka tokios tendencijos, nes greitai nebus apie ką rašyti.

Dabar išliesim visą tulžį.

UAB Tele-3 užsidirba kažkur virš 90 milijonų kasmet. Tai yra kiek daugiau, nei LRT metinis biudžetas, sudėjus jos reklamos pajamas ir biudžeto dotacijas. Už šiuos pinigus LRT transliuoja LTV, LTV-2 ir LTV World televizijos programas, tris radijo programas, išlaiko aibę garbingų, Lietuvos kultūrai ir visuomenei nusipelniusių žmonių bei kitų gerų vyrų ir moterų.

O UAB Tele-3 rodo tik du televizijos kanalus TV3 ir TV6. Ir nieko, apart kelių dešimčių pošvariai angliškai kalbančių arogantiškų jaunuolių administracijoje, dar Marijono, Šapro, kelių bulvarines laidas it Užgavėnių blynus kepančių prodiuserių, neišlaiko. O visas pelnas savininkams į užsienį. Sunku buvo atriekti porą milijonų ir pamaloninti Lietuvą vienu nauju kanalu?

Juolab, skirtu moterims, kokio nebuvo.

Pikta.

Prieš porą savaičių TV3 paviešino praėjusių metų TV auditorijos skaičius, kuriuos paruošė pagal TNS Gallup TV auditorijos tyrimus. Uagadugu juos palygino su ankstesnių metų duomenimis, skelbiamais Lietuvos radijo ir televizijos komisijos:

Privargome braižydami lentelę ir  taukšėdami kalkuliatoriaus klavišais, užtat turime ką komentuoti.

Nedžiugi tendencija didiesiems transliuotojams: vis didesnį kąsnį žiūrovų „pyrage“ atsikanda „kiti“ – mažosios TV stotys. Tai lokaliniai ir nišiniai kanalai, apie kurių atsiradimą dar visai neseniai buvo kalbama su dideliu skepsiu. Bet štai jau egzistuoja Sport 1, kuriam Viasat kūliavirsčia skuba sukurti konkurenciją, yra adaptuotas MTV, manau, slopstant krizei bus jų ir daugiau. Vis daugiau auditorijos pasiima užsienio televizijos, transliuojamos kabeliniais tinklais ir per palydovus. Čia dominuoja Rusijoje registruotos ar rusų kalba transliuojamos tarptautinės TV stotys. Šitą procesą skatina kabelinių televizijų plėtra, į rinką atėjusio didelio žaidėjo TEO aktyvumas ir Viasat pastangos, dėl kurių plečiasi palydovinės televizijos žiūrovų kiekis bendrai.  Šiek tiek, apie 1.5-2% „kitų“ segmente užima vaizdajuosčių, DVD ir vaizdo žaidimų mėgėjai.

Didžiųjų kanalo žiūrovų auditorijos lyderiu išlieka TV3. Atstumą nuo artimiausios persekiotojos LNK ši televizija per metus išaugino iki 4.9 proc. (buvo 4.6). TV3 pavasarį supurtė skandalas vadovybėje, kai dėl viešai neskelbiamų priežasčių buvo atstatydintas programos direktorius Liutauras Elkimavičius, o po to tyliai pasitraukė ir stoties vadovas Ramūnas Šaučikovas. Jo vietą užėmė jauna, iki tol mažai žinoma Laura Blaževičiūtė. Reikia pasveikinti – metų rezultatas geras. Aišku, įtaresnis stebėtojas paklaustų, ar tai nėra buvusios komandos įdirbio vaisiai. Pamatysime vėliau.

LNK pradėjo dar labiau atsilikti nuo TV3 nepaisant to, kad likimas jai į rankas davė vienus tūzus. Sumaištis artimiausio varžovo vadovybėje buvo puiki galimybė perimti iniciatyvą. Nors paskutinių mėnesių tendencijos jau žymiai džiugesnės, bet metų vaizdelis optimizmo neįkvepia – atsilikta ne tik nuo TV3, bet 1.1 proc. sumažėjo ir žiūrovų dalis “pyrage”.

LTV drebino dar didesnės permainos, nei TV3. Čia radikaliai pasikeitė komanda. Atėjo žmonės su naujais šūkiais, lozungais ir filosofija. Rezultatams pasiekti pasitelkti didesni pinigai – šaltiniai sako, kad autorinių laidų biudžetas naujame sezone gerokai pakilo, o ir be „šaltinių“ plika akimi matosi žymiai prašmatnesnės dekoracijos, jaučiamas gamybai angažuojamas didesnis kiekis darbuotojų. Tai sveikintina, nes televizijos be pinigų nepadarysi. Bet sunku šnekėti apie teigiamą rezultatą, jei auditorijos sumažėjo 0.1%. O juk 2008-aisiais turėtas futbolo čempionatas ir olimpiada, natūraliai suteikiantys dviejų mėnesių pranašumą prieš komercines televizijas. Tokio pranašumo neturėjo dirbę 2007-aisiais. LTV auditorijos sumažėjimas ne toks ženklus, nei LNK ir TV3, bet ar tai kompensuoja radikalų išlaidų padidėjimą?

BTV stoiškai palaiko savo paskutiniųjų metų tendenciją artėti prie PBK ir tapti penkta Lietuvos televizija. Jos auditorija nukrito dar 0.6 proc., o skaičiuojant nuo 2001 metų, tai jau 10 procentų praradimas ( 2001 m. ji buvo ~ 17 proc.). Nėra ką komentuoti.

Mažųjų televizijų segmente pasikeitimų beveik nėra. Aišku, metų vidurkis neparodo, kad pastaruoju metu tarsi bando didėti „Lietuvos ryto TV“ žiūrovų kiekis. Nesu tikras, ar tai reklamos davėjams labai vertinga auditorija, nes koncepciją atsikovoti žiūrovų būtent iš LRT komerciškai sėkminga pavadinti galima labai sunkiai, nes jie senyvi ir menkai patrauklūs reklamos agentūroms. Na, bet pasaulis margas ir jame visko nutinka.

Uagadugu ir toliau komentuos skaičius.