DAR VIENA AFERIZMO ATMAINA

Smulkus šitas gudrumas, bet vis tiek apgavystė.

Vakare apie pusę vienuoliktos skambina į tavo buto septintam aukšte duris iš pažiūros kukli mergaičiukė su Šv. Marijos atvirute rankoj ir it maldelę išberia tekstelį: Aš kaimynės iš antro aukšto dukra. Pasimirė…Paliko be lėšų pagrabui ir pragyvenimui. Gal galit kažkiek duoti? Rausiuosi keliuose savo vingiuose, neatsimenu tokios kaimynės, bet ką gi, gaila mergaičiukės, duodu porą litų, kiek suabejojęs. Rytą tikrinu. Akurat. Nieks nepasimirė.

Dirba išradingai. Parazituoja ant mūsų susvetimėjimo. Nepažįstam mes savo kaimynų. Ir nenorim pažinti, nebent kai užliejam arba kai jie užlieja.

O ir duodam tą kapeiką ne todėl, kad žmogaus gaila, o dėl savo pačių ego – o jeigu ji tikrai kaimynė, kaip jausiuos, kai susitiksiu laiptinėj

Aferistai leidžia pažvelgti į savo sielos gelmę. Ir išvysti ten nesimpatišką individą.

Antra vertus, apgaudinėti negražu, nors tu ką.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Visuomenė
Žymos: , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD