BE ŽIOVULIO: „SIDABRINĖ GERVĖ 2009“

Sidabrinė gervė © LTV

Sidabrinė gervė šiems metams perskrido iš LNK į LTV. Žingsnis natūralus, nes pati apdovanojimo materija kiek per rimta komerciniam kanalui. Juolab, kad ir jos simpatikų labai nedaug. Net kai lietuvišką filmą pamato 100 tūkstančių žiūrovų, televiziniais išmatavimais tai tik trys reitingo procentai arba keturiskart mažiau, nei viena Nekviestos meilės serija.

Kad ir kaip to nenorėtume pripažinti, nežanrinis kinas yra tik labai nedidelio kiekio individų susidomėjimo objektas, o kadangi tokį kuria Lietuvos kino meistrai ir pameistriai, populiarumo nelauk.  Galima tai pavadinti siaura kultūros niša gurmanams.

Lietuvos televizijai tokia niša natūrali ir ji garbingai ją užpildė. Aišku, man kiek gaila kapelinės muzikos mėgėjų (kad ir kaip stengtųsi LTV užmaskuoti šitą nuodėmę, pravardžiuodama Gerą ūpą etnokultūros švente, nuo prigimties nepabėgsi – kapelijos yra kapelijos), turėjusių užleisti savo įprastą vakarą apdovanojimams kino, kurio jie nematė. Nesitikiu, kad jie buvo tokie smalsūs ir žiūrėjo ceremoniją. Nors apdovanojimų patronas Rolandas Skaisgirys į nominacijas ir prikaišiojo savo serialų.

O gaila, nes buvo įdomu ir nenuobodu netgi Nekviestos meilės žiūrovui. Patys apdovanojimai buvo emocingi, apdovanotieji buvo nesuvaidintai nustebę, kartais išspausdavo ašarėlę. Jų kalbos savo ruožtu galėjo sudrėkinti akis žiūrovui.

Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas © LTV

Pauzes tarp iškilmingų intarpų be reklamos ir programos anonsų nemelancholiškai užpildė vakaro vedėjai Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas, kurių daugumas tekstų buvo vykę, o humoras turėjo intelektualinę potekstę, kurios mūsuose reta bei muzikiniai numeriai. Būtent taip juos reiktų pavadinti, nes vadinant tik dainomis sumenkinsi jų turinį. Tai buvo profesionaliai paruoštos mizanscenos su daina ir judesiu (renginio režisierius – Mykolas Vildžiūnas).

© LTV

uagadugu gviešėsi parašyti labai platų straipsnį apie Sidabrines gerves 2009, smulkiai aptariant kiekvieną nominacijų kategoriją. Bet laiku atsitokėjome, nes priklausome tai statistinei daugumai, kuri didžiosios dalies filmų nematė. Kad nepagalvotumėte, jog esame tokie nekultūringi, pasiteisinsime, kad žiūrime tik senus ir labai senus filmus. Esame tos nuomonės, kad kinas pasibaigė su Jacques’o Tati mirtimi 1982 metais.

Apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo daug didelių žmonių – ūgiu, kaip LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius; autoritetu – kaip LR prezidentas Valdas Adamkus; nepasiekiamumu, kaip Ingeborga Dapkūnaitė ar tikra šlove, kaip Eugenija Pleškytė.

Juozas Budraitis, Eugenija Pleškytė, Valdas Adamkus © LTV

Dar daugybės žmonių nepaminėjau, bet jų buvo tikrai apstu. Malonu, kad valdžios nelepinami kultūros žmonės turėjo progą apsivilkti šventinius vakarinius drabužius, apsiauti aukštakulnius batelius ir sudalyvauti prašmatniai paruoštame jų pagerbimo renginyje.

Kaip nuostabu, kad yra ką nominuoti. Taip sunkiai gyvenantis lietuviškas kinas niekaip nesutinka su seniai jam išrašyta  mirties diagnoze.

Pabaigai spalvingas Algimanto Puipos pasisakymas iš Sidabrinės gervės 2009:

Aš labai mėgstu kurti filmus. Ir labai mėgstu žiūrėti savo kolegų filmus. Ypač tada, kai jie mane pakviečia. Aš įdėmiai žiūriu filmus, aš seku mizanscenas, aš su baltu pavydu stebiu viską, ką atlieka mano kolega ir kai filmas baigiasi, aš ploju. Aš labai ilgai ploju ir kai žiūrovai išeina, užgęsta šviesa, aš vis dar ploju. Kodėl aš ploju? Todėl, kad eilinį kartą įsitikinu, jog aš nesu blogiausias Lietuvos režisierius…

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Kanalai, Laidos, Personalijos
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD