KOMENTUOJANT LRT DISIDENTO TEKSTĄ: VADOVO PORTRETAS

Šiuo įrašu pradedu serialą tekstų, ruoštų pagal LRT reklamos departamento vadovo Aido Trumpicko raštą, kurio pilną versiją galite skaityti čia. Primenu, kad raštas buvo adresuotas antradienio LRT tarybos posėdžiui, o  trečiadienis jau buvo paskutinė Skaityti toliau »

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 4.3/10 (3 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: +1 (from 5 votes)
Share
Kategorijos:  Personalijos, Rinka, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , ,

TELERŪTŲ KARAS: RADŽIU PER RADŽI

Rūta Janutienė © TV3

Vakar įvyko dar vienas mūšis tarp Rūtų. Buvo įdomus, kadangi TV3 Rūta ir LNK Rūta buvo pasitelkusios vieną taršymo objektą – Skaityti toliau »

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 7.0/10 (6 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: -2 (from 2 votes)
Share
Kategorijos:  Kanalai, Laidos, Personalijos, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

DŽIUGAS PARŠONIS vs JONAS BANYS: YRA DĖL KO GINČYTIS?

Saulius savo komentare pakvietė prisijungti prie neakivaizdžios Jono Banio ir Džiugo Paršonio diskusijos apie žurnalistiką/žiniasklaidą.

Jonas Banys paskelbė įrašą, pavadintą Masinė žiniasklaida ir elitinės auditorijos iliuzijos, o Džiugas Paršonis sureagavo Skaityti toliau »

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (2 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Share
Kategorijos:  Nuklausiau, TV istorija, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , ,

KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D. APIE VIEŠŲJŲ RYŠIŲ TRIUKUS

Kęstutis D. vėl trečią valandą nakties surašė porą komentarų, kurie ilgesni, nei didžiuma uagadugu rašomų tekstų, todėl bent vieno jų negaliu netalpinti atskiru įrašu. Juolab, kad jis tiesiogiai susijęs su šiuo straipsniu, bei liečia žiniasklaidą bendriau, o tai tema, kurią uagadugu išskiria.

Į kitą komentarą taip pat siūlyčiau atkreipti dėmesį – ypač tuos, kuriems įdomi elitarizmo ir egalitarizmo priešpriešos anatomija, bei kaip elitarizmas tapatinamas su rudmarškinių ideologija ir todėl lengva ranka sudeginamas ant politkorektiškumo laužo.

Kęstučio D. mintys:

Liutauro abejonės, kaip čia suinterpretuota, visuomenės sugebėjimu sveikai mąstyti gali būti pagrįstos plačiąja prasme, bet reikalas man atrodo gerokai sudėtingesnis.

Esmė ta, kad visa visuomenė nėra jau tokia kvaila, kaip gali atrodyti po mano ar Liutauro pasisakymų. Aš nesutinku su tuo teiginiu, kad visuomenė degraduoja, ritasi žemyn – atvirkščiai, faktai rodo, kad visuomenė iš kartos į kartą tik protingėja (vadinamasis Flynn’o efektas). Stebimi elgesio pokyčiai net žemesnėse socioekonominėse klasėse – šie žmonės taip pat išmoksta naudotis kompiuteriu ir patys moko savo vaikus skaityti, taigi, visuomenė tobulėja ir nėra tokia jau kvaila.

Todėl jokiu būdu nesiimčiau apriboti balsavimo teisės kokiu nors pagrindu – manau, kad visuomenė vis tik gali nuspręsti, ko jai reikia ir sugebėjimų ji tam turi.

Problema, kodėl mūsų visuomenė nedaro politiškai protingų žingsnių ir yra paveiki tokiems viešųjų ryšių triukams, apie kuriuos kalba Liutauras, yra kita.

Tokie viešųjų ryšių triukai ar žiniasklaidos formuojami įvaizdžiai veikia didžiąją dalį žmonių, neišskiriant ir elito – pvz., man teko kalbėtis su protingais ir išsilavinusiais žmonėmis, kurie, kalbėdami apie politiką, dažnai naudoja žiniasklaidos paskleistus štampus ir stereotipus, tokius, kaip pvz., Kubilius yra arogantiškas, nesikalba (nors, kaip Račo bloge, berods mdxacuk yra pastebėjęs, kad tiek Kubilius, tiek Šimonytė teikia labai daug paaiškinimų to, ką jie daro, problema, kad jų tiesiog negirdi).

O priežastis, kaip man regis, yra tokia, kad mes dažniausiai tegalime būti ekspertais tik vienoje kurioje (ar keliose) srityje, bet negalime būti ekspertais visose srityse – tad likusiuose gyvenimo aspektuose, apie kuriuos neturime gilių žinių, mes jų pasisemiame iš greitų šaltinių – pažįstamų, interneto ir, kas svarbiausia, žiniasklaidos.

Todėl žiniasklaida ir turi gana didelį poveikį žmonėms, kuriems politika nėra pagrindinė domėjimosi sritis ir kur jie neturi jokios tiesioginės patirties. Todėl tokie propagandiniai triukai ir suveikia,- ir ne tik tiems, kurie turi menkesnį išsilavinimą, bet ir tiems, kurių išsilavinimas yra didesnis. Ir čia nesutikčiau su Liutauru, kad tokiu atveju politikams tik lieka mulkinti rinkėjus viešųjų ryšių triukais – manau, kad tokia padėtis susidaro ne vien tik dėl to, kad visuomenė lengvai praryja tokį pateikimą, bet ir dėl to, kad žiniasklaida neatlieka savo pagrindinės funkcijos – informuoti.

Nes jei žiniasklaida tai darytų, tai rinkėjai atsirinktų jiems reikalingas idėjas net jei ir būtų veikiami viešųjų ryšių triukų. Pavyzdys būtų Dombrovskio laimėjimas Latvijoje – kur laimėjo žmogus, kuris darė tą patį, o ir net žiauriau, ką pas mus darė Kubilius.

Kalbėjausi su latviais – jie net dorai nesuprato mano klausimo, bet patvirtino, kad masinės žiniasklaidos isterijos prieš Dombrovskį, tokios kokia buvo pas mus – naktinės reformos, buhalterinis mąstymas, arogancija ir nešnekėjimas – pas latvius tokios žiniasklaidos reakcijos nebuvo, latviams daugmaž aišku, kad diržus veržtis vis tik reikėjo, ir tokia žiniasklaidos reakcija leido Dombrovskiui laimėti rinkimus.

Tuo tarpu mūsų žiniasklaida vos ne vienu balsu kartodavo tuos pačius epitetus. (Smagiausias pavyzdys yra laikraštyje, kuris kraštutinai smerkęs Kubiliaus veiksmus visus metus, kalbėdamas apie Dombrovskį, kuris iš esmės darė tą patį, ką Kubilius, pažymi, kad Dombrovskis darė viską gerai, bet priešingai nei arogantiškasis Kubilius, kantriai aiškino visuomenei, kam visa tai reikalinga (citata nėra tiksli).

Žinoma, Liutauras galėtų pasakyti, kad Kubiliaus viešieji ryšiai blogai veikia, kaip jie blogai suveikė ir bažnyčios hierarchų, atsisakiųsių priimti Brazausko kūną į Katedrą, atveju.

Tačiau man kažkodėl neatrodo visai taip – tiek bažnyčios hierarchai, tiek Kubilius kaip ir teisinasi, kad jie siunčia žiniasklaidai pranešimus, bėda, kad žiniasklaida dažniausiai juos interpretuoja savaip ir pateikia būtent savo interpretacijos šviesoje.

Tai kalti jų viešieji ryšiai ar žiniasklaida?

Man kažkodėl norisi interpretuoti, kad žiniasklaida šiuo atveju neatlieka rimtesnės analizės – žinoma, toks mano požiūris yra labai subjektyvus, ir remiasi tik vieno bičiulio, dirbusio viešųjų ryšių specialistu pasakymu, jog jis tegalįs apgailestauti, kad kol kas Lietuvoje viešieji ryšiai yra ne tradiciniai vakarietiškoms visuomenėms viešųjų ryšių veiksmai, kiek geri kontaktai su žiniasklaida (o gal net ir jos pirkimas – kaip norėtųsi pratęsti jo mintį).

Bet, aš nesu specialistas ir to tikrai nežinau – gal galėtų Liutauras geriau tai pakomentuoti?

Todėl į klausimą – ar visuomenė yra pakankamai kvaila ir todėl ir nusipelno būti mulkinama viešųjų ryšių triukais, aš nedrįsčiau atsakyti teigiamai.

Manau, kad visuomenė yra kokia yra, ir ji gali nuspręsti kaip jai geriau, problema yra tik ta, kad kažkas dažnai nori manipuliuoti jos nuomone (pats geriausias pavyzdys – sovietinė propaganda, kurios poveikis jaučiamas iki šiol, nors tai visai atskira tema).

Manipuliacijos yra sėkmingos tol, kol nėra alternatyvių informacijos šaltinių, per kuriuos visuomenė greituoju būdu galėtų formuotis savo nuomonę (beje, sėkmingas lietuviškosios žiniasklaidos poveikio apėjimo pavyzdys – Paksas, kuris užuot viešinęsis per jam priešišką spaudą tiesiogiai susitikinėdavo su rinkėjais ir tokiu būdu pelnė jų prielankumą – nors Liutauras ir tai galėtų traktuoti, kaip pigų viešųjų ryšių triuką, kame aš su juo sutikčiau, bet šis pavyzdys yra geras tuo, kad rinkėjams galima pateikti informaciją įvairiais kanalais ir jie tada jau patys atsirenka, kuri informacija jiems priimtinesnė).

Kaip bebūtų – esu už informacijos įvairovę ir manau, kad visuomenė gali atsirinkti, nors kartais ir pasvyruoja ties žiniasklaidos netolygumais ir viešųjų ryšių triukais – kaip ten bebūtų, Obamai neužtenka vien tik maudytis, tenka ir debatuose dalyvauti.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (4 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: +3 (from 3 votes)
Share
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

KOMENTATORIAUS RUBRIKA: KĘSTUTIS D IR ELITARIZMO ILGESYS

Sudėtingesnių terminų pastaruoju metu radosi uagadugu komentaruose.

Krapštausi galvą, vartau oficialaus Burkina Faso tarptautinių žodžių žodyno folianto puslapius.

Čia viskas dėl šio rašinio.

Juozas negudrų uagadugu rašinėjimą išvadino vulgariąja dichotomija, o Kestutis D. nugramzdino komentarų skiltį į elitarizmo ir egalitarizmo priešpriešos nagrinėjimą.

Ką egalitariškasis Juozas, savo komentavimo praktikoje vartojantis patricijaus vertą terminologiją, matyt, irgi pavadintų dichotomija. Tik gal ne tokia vulgaria.

Nagrinėta daug ir ilgai, man buvo proga prisiminti, kad visi dviračiai pasaulyje jau išrasti.

Kaip supaprastėtų mūsų gyvenimas, jei kasdieniame gyvenime remtumėmės elitarizmu.

Tik labai jau viskas būtų nepolitkorektiška.

Atskiru įrašu pateikiu šį komentarą ne tik todėl, kad Kęstutis D daug plušo nepaisydamas, jog lauke – šeštadienis, bet visų pirma, kad jis paprasta ir visiems priimtina, neoficialia, nepasikėlusia leksika išdėsto pamatines, vadovėlines elitizmo, egalitarizmo ir plebėjiškumo sąvokas, pagrindžia jas suprantamais pavyzdžiais, o todėl uagadugu tinklaraštis gali atlikti šiokią tokią švietėjišką funkciją jį skaitančiai visuomenei.

Mano prašymas Kęstučiui D ar kitiems komentatoriams – rašykite prašau, rašmenimis su lietuviškais ženklais – gerą valandą plušau, kol ištaisiau Kęstučio D tekstą. Beje, po komentaro laukeliu matote užrašą Įkelk. Turėkite omeny, kad šios funkcijos pagalba galite ne tik rašyti komentarus, bet komentaro skiltyje talpinti ir įrašus, nuotraukas ar simbolius iš savo kompiuterio.

Jei šio rašinio mintys išprovokuotų jūsiškes, labai prašau pasijungti į diskusiją.

O štai Kęstučio D įrašas:

Abu su Mamontovu darote kai kurias esmines klaidas (beje, kaip ir dauguma Lietuvos intelektualesnių žmonių, suklaidintų XIX a. – XX a. egalitaristinių ideologijų).

uagadugu teisingai pastebi, kad didesnioji visuomenės dalis yra ne tokia apsišvietusi, kaip tas mažasis segmentėlis, kurį geriausia ir būtų vadinti elitu. Problema ta, kad uagadugu nors tai pastebi (ne visai taip kaip Mamontovas, nors anas irgi gal pastebi, tik ką kita norėjo išsakyti), bet mano, kad ta padėtis nėra normali ir ji gali būti kaip nors pataisyta (bent aš jau taip išskaiciau tame post’e).

Čia ir pasireiškia mūsų užkrėstumas egalitaristine ideologija – mes manome, kad išsilavinimas, intelektualinė „šviesa“ iš principo gali būti pasiekiama kiekvienam, ir jei taip nėra – vadinasi, kažkas dėl to kaltas, reikia kažką dėl to daryti (pav. maumus valyti).

Bet civilizuotos visuomenės iki XIX a. (o socializmo neliestos šalys – net ir dabar) laikėsi kiek kitokio požiūrio – elitaristinio – pvz., išsilavinimas nėra prieinamas kiekvienam, egzistuoja tam tikri visuomenės sluoksniai, kurių vieniems – geriau fizinį darbą dirbti, kitiems – protinį, ir tie visuomenės sluoksniai gana skirtingi – taigi, yra elitas ir yra plebėjai, ir, beje, pastarųjų yra daugiau, elito – mažiau, tačiau elito pareiga – vesti visą visuomenę į priekį (čia tokia supaprastinta elitarizmo versija).

Idėja nėra kvaila ir nepagrįsta – ji gyvavo labai ilgą laiką. Ji gali būti pagrįsta tuo, kad iš tikrųjų žmonių intelektiniai gebėjimai nėra vienodi kiekviename žmoguje, bet pasiskirstė pagal normaliojo pasiskirstymo dėsnį – labai protingų yra ne tiek jau daug, bet ir gerokai mažiau protingų nėra tiek jau daug (maždaug po 15 proc. abiejuose galuose) , o daugiausia yra vidutiniokų – kažkur apie 60 proc. (panašus atvejis su ūgiu – aukštų ir mažų – po truputį, o vidutinių – daugiausia).

Yra daug pagrindo manyti, kad intelektas didesne dalimi paveldimas ir vargu bau ar yra išlavinamas (kaip to nenorėtų pripažinti „‘egalitaristai“), tačiau nuo jo didžia dalimi priklauso, kaip seksis mokytis mokykloje, aukštuosiuose moksluose bei koks bus uždarbis (čia nėra priklausomybės 1:1, bet sąryšis gana didelis) ir socio-ekonomine klase.

Todėl tai, kas susiję su intelektiniais gabumais, žmogaus socio-ekonominiu statusu – ir visa, kas susiję su jais (atitinkamų TV laidų pomėgis, knygų skaitymo įpročiai etc.) nėra taip jau lengvai keičiama, o labiausiai tikėtina, kad ta „vulgarioji dichotomija“ visada išliks – elitui visada bus sunkiau suprantami plebėjų pomėgiai, kaip plebėjams – visiška mįslė elito užsiėmimai.

Nesakau, kad egalitarizmas neatnešė naudos – gerėjant visuomenių padėčiai egalitarizmas iš tiesų pasiekė nemažų laimejimų gerinant visuomenę – taip didžiuma žmonių išmoko skaityti ir įgijo elementarų pradinį (dėl vidurinio – stipriai ginčyčiausi) išsilavinimą, ir tai yra labai naudinga ir svarbu.

Kelti plebėjiškosios dalies išsilavinimo lygį – iš tikrųjų įmanoma.

Tačiau problema yra tai, kad mes per ilgai gyvenom socialistinėje šalyje, kuri ne tik išugdė daugybę netikusių įpročių, bet ir apribojo mūsų mąstymą ta siaura egalitaristine ideologija – mes manome, kad visuomenę įmanoma kažkokiu būdu staigiai apšviesti, ir ji taps staiga išsilavinusi ir mėgs tokio lygio dalykus kaip uagadugu blogas ar Mamontovo pomėgiai.

Iš to ir atsiranda tokie skubūs sprendimai, turintys „staigiai pataisyti padėtį“ – t.y, išsiųsti visus į emigraciją, valyti maumus, suteikti visiems aukštąjį mokslą, prijungti prie Mamontovo telemetrą ir pan. – mes nesuprantame, kad tai nėra taip paprasta ir rimtesni socialiniai pokyčiai trunka gana ilgai – mažiausiai vienos kartos, o kartais net ir kelių kartų amžius.

Beje, pasiūlymas visiems plebėjams emigruoti turi savyje racionalumo grūdą. Gera aplinka per daugelį metų žmogų, net ir plebėjų pripratina galvoti tikrai kitaip – vakariečiai per kelis šimtus metų išsiugdė tam tikrą visuomeninį supratimą ir žiuri į pasaulį kitaip nei socializmo pagraužtos šalys.

Pvz., elementarus pavyzdys – jiems verslas ir verslininkas yra vertybė, nes privati nuosavybė – jau savaime yra gėris, o jei dar verslininkas kuria darbo vietas – tai visuomenei nuo to tik geriau. Tuo tarpu mums, pagraužtiems socializmo – verslas beveik salyginio reflekso lygmenyje reiškia kažkokią nedorybę, suktumą, automatinės asociacijos – „spekuliantai“, „vagys“, „sukciai“, „nenori doro atlyginimo zmogui“ mokėti ir t.t. (čia jau į atskirą paskaitą reikėtų plėstis apie mūsų ir jų požiūrį į mokesčius, valstybę, ekonominio gyvenimo ciklus ir t.t. – bet patys žinot).

Taigi, mūsų plebėjams kelias dešimtis metų pagyventi būtent tokioje aplinkoje būtų visai sveika – tai iš tikrųjų padėtų (nors pomėgius vargu ar labai pakeistų), gal šiek tiek sveikesnio požiūrio įgytų (nors vėlgi – tik dažnai tai vyksta tik labai elementariame lygmenyje – pasisakymai tokio tipo – ten viskas gerai, ten didelius atlyginimus moka – o čia viskas blogai, čia mažus atlyginimus moka – ir jokio apmąstymo, kodėl toks skirtumas).

Ir dar – nenoriu pasakyti, kad nereikia ieškoti. Iš tiesų, tiek uagadugu, tiek Mamontovo svarstymai ta linkme sveikintini, kaip bandymai kažką keisti į geresniąją pusę.

Man pačiam atrodo, kad turėtų keistis ir žiniasklaida, nes ir ji suvaidina tam tikrą vaidmenį ideologijos bei vertybių skleidime bei požiūrio įtvirtinime.

Tik norėjau pasakyti, kad turėtume geriau suprasti, kaip viskas yra, tam, kad nebūtų iš mūsų pusės perdėtai emocinių neigiamų reakcijų – tiesiog taip yra ir tiek (bet lengva pasakyti, sunku padaryti – mane patį pernelyg erzina bulvarinė žurnalistika ir žurnalistų nesugebėjimas suprasti savo atsakomybės).

Tai tiek (vėl prišnekėjau daug).

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (3 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: +1 (from 1 vote)
Share
Kategorijos:  Komentatoriaus rubrika, Visuomenė
Žymos: , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD