DAILININKAS E. VARKULEVIČIUS: NEPOLITKOREKTIŠKAI

© Eugenijus Varkulevičius

Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje atidaryta Eugenijaus Varkulevičiaus, žinomo šiuolaikinio dailininko paroda. 11 metų dirbęs pas Joną Meką Niujorke ir tapęs natūralia tenykštės bohemos dalimi E. Varkulevičius sudalyvavo Gino Dabašinsko laidoje Prie pietų stalo Žinių radijuje, kur spalvingai pašnekėjo ne tik apie menus. Siūlyčiau atsisiųsti garso bylą iš čia, o uagadugu išblusinėjo šį įdomų pokalbį ir pateikia labiausiai įstrigusius minčių viražus (kalba netaisyta) :

Apie alkoholį ir peliukus:

Alkoholis man – ne problema. Problema yra – žmonių nesusikalbėjimas. Ir tada, jeigu neišgeri, nepajuokauji – neįmanoma.  Pas mus labai sunku… Tas jumoras kažkoks užkietėjęs. Kaip tai, vat, tie peliukai, kur veda šitą televizijos šou – šitie dar prajuokina. O visi kiti tai kažkokie, su užkietėjusiais viduriais – sėdi ir sėdi, kol hemorojus neišlenda.

Apie elektros kėdę:

Pažiūrėkit ant narų kiek guli Pravieniškėse. Taigi juos išleidi ir vėl įkiš. Tai aš elektros kėdę atvežiau. Neveikiančią. Tai vat patvarkykit ir viskas. Kokią čia iki gyvos galvos, kokią čia iki galvos galvos, jeigu vaiką randi šiukšlių maiše? Tai iki kur jau čia – iki gyvos galvos, kad tos galvos nėra, nei tų smegenų.

Apie Sezaną ir dujas:

Sezanas buvo stiprus katalikas, tikintis žmogus. Nu, žinoma, tėvas paliko pinigus, bankininkas buvo – tai jam bepigu… Man tai čia reikia, va, galus suvedinėti, su dujomis, su elektra…

Apie Čiurlionį ir kleckus:

Čiurlionis gi kodėl čia merdėjo? Jisai čia merdėjo todėl, kad jis nerado čia bendraminčių. Jis ir sėdėjo su Dobužinskiu Pitery, kur jį vertino ir suprato tuos jo kliackus. Ir paskui kol nuo jo Kandinskis tą pavogė. Taigi visi tą žino, kurie išmano abstrakciją.

Apie kritikus ir menininkus

Tuo labiau norėčiau paliesti kritikus. Pastoviai, žiūrėkit, tos panegirikos. Giria visi, tik giria, nė vieno nėra, kad pakritikuotų, rimtai, suvarytų, vat, į šuns dienas kokį menininką. O tų pseudomenininkų dabar, Jėzus Marija! Jau tokia kultūringa tauta, Marijos žemė, klausykite – vien menininkai, visi menininkai!

Apie džiazą ir bastą:

Džiazą paimkime. Nuvažiuoja jie į tą Ameriką ir sako – mes Amerikoje buvom, mes grojom Amerikoj, mes ten žvaigždės. Kokie jie ten žvaigždės, tie tarasovai, čekasinai… Ten pas ruskius restorane pagrojo ir basta. Grįžta čia jau, Jėzus Marija, kokios žvaigždės!

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: +1 (from 1 vote)
Kategorijos:  Nuklausiau
Žymos: , , , , , , , , , ,

NACIONALINĖ DAILĖS GALERIJA: EILINIO ŽIOPLINĖTOJO POPIETĖ

Šiandien lankėmės prieš porą savaičių atsidariusioje Nacionalinėje dailės galerijoje dešiniajame Neries krante. Senas Revoliucijos muziejaus pastatas buvo apleistas, nušiuręs ir nusidėvėjęs, todėl tokio didelio pasikeitimo tikrai nesitikėjome. Esame nustebinti erdvių ir masto. Pasijutome, kaip kokiame Londone, Helsinkyje ar Berlyne.

Bet, aišku, ne pastato lankėmės žiūrėti, o parodų. Kaip tik yra atsidariusi paroda Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba, kuri veiks iki rugpjūčio 23 d. Tai labai reta proga išvysti vienoje krūvoje M.K. Čiurlionio, kurio dausose sklandanti kūryba atrodo, kaip vieniša sala tvirtai ant žemės stovinčios tautinės dailės dunojėliuose ir jo amžininkų, taipogi daugiau ar mažiau nutolusių nuo realistinės tapybos manieros ir tematikos.

Ekspozicija išradingai sudėliota atskiromis erdvėmis pagal dažniausiai M.K. Čiurlionio kūryboje pasitaikiusias temas: Gamtos garsus, Visatos tylą, Miestų gausmą, Muzikos kerus, Garsovaizdžius. Kiekvienoje erdvėje rasi M.K. Čiurlionio ir ta pačia tema tapiusių amžininkų kūrybos.

© uagadugu


Tačiau, kaip Lietuvoje dažnai būna, šiuos įdomumus galėjome praeiti ir nepastebėję. Jokių aiškių nuorodų į tokią išdėstymo specifiką nėra. Gali susiorientuoti nebent pagal aukštai kiekvienoje erdvėje užrašytą temos pavadinimą. Mes ir ne tik mes (mačiau daug tokių žioplinėjančių), įrėplioję pasukome į kairę, judėjome pasieniui ir tik peržiūrėję bene du trečdalius čia sukabinėtų amžininkų drobių, iššifravome tą gudrųjį išdėstymą.

Būtų neblogai, jei nereiktų šifruoti, o jau ekspozicijos pradžioje pasitiktų rekomendacinio pobūdžio schema, nuo ko pradėti ir kuo baigti.

Taip pat pasigedome ir faktinės medžiagos apie tuos amžininkus. Čia irgi palikta erdvės pasireikšti šifruotojo talentams. Iš informacijos prie kiekvieno konkretaus paveikslo sunku spręsti, kurio Europos pakraščio dailę menininkas atstovauja. Tarkim, Wenzel August Hablik, kurio drobė atkeliavo iš Itzehoe miestelio. Pavardė tarsi girdėta iš Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių, taigi čekiška, o kur tasai Itzehoe (vėliau pasitikrinome, kad Vokietijoje)? Suprantu, kad XX amžiaus pradžioje Austrijos-Vengrijos imperijoje ne visi dailininkai patys žinojo, kurios tautos atstovai jie yra, bet buvo galima užrašyti bent jau jau gimimo ir mirties vietą – tada gal kažkoks vektorius vargšo lankytojo galvoje nušvistų.

Nustebino apsaugininkas, nė akies virptelėjimu nesureagavęs į uagadugu nemažą portfelį, kur be vargo būtume sugrūdę ir benzininį pjūklą, jei rūpėtų kokio maniako – Čiurlionio paveikslų pjaustytojo šlovė. Kam tada leisti mokesčių mokėtojų pinigus metalo patikrinimo varteliams, nerangiai išsižergusiems salės prieangyje? Juk ne puošmena.

Pagirsime už reprezentatyvų parodos katalogą. Maloniai nustebino kaina – 30 litų. Už analogiško storio, išsamumo ir poligrafinės kokybės leidinį Londono Victoria & Albert muziejuje paklojome 20 svarų. Beveik triskart daugiau.

Patiko ir kavinė. Neprasto briuto 100 ml taurė – 7 litai. Briuto ne kiekviename restorane rasi, o čia kavinėje… Malonu.

Trys turiningai praleistos sekmadienio valandos.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (1 vote cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
Kategorijos:  Konsumerika
Žymos: , , , , , , , , , , , ,

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD