uagadugu

Nuo tada, kai uagadugu dažniau talpino hidrantų nuotraukas, jau prabėgo šiek tiek laiko. Atsirado daug naujų skaitytojų, kurie nieko nežino apie šitą garbingą tradiciją.

Patikslinu. uagadugu yra blogas ne tik apie televizijas, bet ir apie kitus dalykus, kurie domina uagadugu. Tarp jų – Vilniaus hidrantai. Kadangi jie nudažyti žydrai, rubriką pavadinome Žydraisiais Vilniaus hidrantais. Įvedėme žydrųjų hidrantų temą į temų sąrašą. Spustelkite nuorodą dešinėje.

Hidrantų, arba žydrantų, kaip juos kartais pavadiname, nuotraukos nėra meniškos. Jos – smulkiosios architektūrinės formos, hidrantų, kuriuos dar teisingiau būtų vadinti tiesiog vandens kolonėlėmis, kruopšti fiksacija. Kruopštu – ne visuomet estetiška, meniška ar gražu. Stengiuosi nepateikti akivaizdaus broko, nors jis kartais praslysta nevalingai. Tabu – fotošopas ar kiti dirbtiniai dailinimai.

Hidrantai turi būti tokie, kokie stovi savo natūralioje aplinkoje, apsupti dilgėlių ir supuvusių bakūžių.

Kai kurių vaizdelių jau nebūtų įmanoma nufotografuoti naujai. Štai namo, prie kurio stovi šis hidrantas Šnipiškėse, jau nėra:

© uagadugu

© uagadugu

Jeigu apibrėžti emocinį krūvį, kurį kelia hidrantų fotografavimas, tai tiksliausiai jį apibūdintų žodis liūdesys.  Jie labai vieniši, tie hidrantai.

O kartais vėjavaikiški.

Beje, jų mažėja.

Pastebime tai kaskart atskridę iš Burkina Faso. Paskutinio apsilankymo metu prifotografavome kitą porciją. Hidrantų kelias savaites uagadugu platumose bus daugiau.