uagadugu

Keturias dienas svetainė buvo pasimirusi.

Aš čia niekuo dėtas.

Čia kompiuterija ir internetas kalti.

Įrašų bus. Tik turiu su ta technika susitvarkyti.

Nesu inžinierius, programistas ar informatikas.

Esu uagadugu.

Iš Afrikos.

Tik tie, kurie uagadugu skaito ne pirmus metus, atsimena, jog tarp 1086 paskelbtų įrašų būta ne tik televizijos. Tiesą sakant, anksčiau visai rimtai galvojau, kad tinklaraščiui verta tapti Skaityti toliau »

2010.05.24. 13:45 val:

© uagadugu

Flickr vartotojo pseudonimu Calico Jack fotosraute radau užvakar įdėtų 166 nuotraukų bloką, kurį matau prasmės išeksponuoti uagadugu rubrikoje Per klaidą išlikę. Tai 1976 metais mėgėjiškai fotografuoti kadrai iš, spėju, išeivių kelionės į Lietuvą (kelionėje fiksuota ne tik Lietuva, bet nuotraukos iš Lietuvos sudaro didžiąją kolekcijos dalį). Rasi čia ir literatūrinį kampą – panašu, kad keliautojų grupėje buvo žmonių, giminiškais ryšiais susijusių su Juliumi Janoniu, todėl kruopščiai fiksuota viskas, kas susiję su juo. Lankytasi netgi prie jo kapo tuometiniame Leningrade.

Dažname vaizdelyje pamatysi tai, Skaityti toliau »

© uagadugu

© uagadugu

Pradedu naują teminį ciklą uagadugu bloge. Šneka apie tai, kas per klaidą išlikę dabar ir, neaišku, ar bus išlikę rytoj.

Senutės Europos Larso von Triero ir panašių į jį priekvailių intelektualų keikiamoje Amerikoje man patinka save tausojanti ir niekur neskubanti gyvenimo filosofija. Apsistojęs pas draugus Beverly Hillse kurį rytą atkreipiau dėmesį į kriokiantį aptriušusį šaldytuvą virtuvės kampe. Draugai daugiau, nei pasiturintys, todėl su nuostaba pasiteiravau, kodėl jie nekeičia šio, švelniai šnekant, senstelėjusio aparato į naują super duper stebuklą. Jis dirba. Solidžiai. Tiesa, ryja daug elektros, bet šaldo. Geras senas “General Electric”. Porą kartų smulkiai gedęs keturiasdešimtmetis šaldytuvas,- atsakė namų šeimininkė Birutė. Kam pirkti naują, jei senas dirba?

Ten nekelia nuostabos 30-40 metų senumo kadilakai, fordai, bjuikai gatvėse. Važinėjama tol, kol nepataisomai sulūžta. Nė lašelio pižonizmo.

Prieš 15 metų į JAV nuemigravęs lietuvis, paliko prieštvaninį Žiguli. Kas keli metai sugrįždamas gimtinėn, ištraukia automobilį iš garažo, sutepa ir važinėja čia tą atostogų mėnesiuką. Auto gerai važiuoja – na tai kas, kad pagirgžda.

Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis pastebiu, kaip greitai dingsta vaikystės, jaunystės pėdsakai. Svajonė virto McDonalds, Žarija ar Rūdininkai – striptizo klubu, Vaivoje pardavinėja makaronus, o Žibutėje – kebabus, bene vienintelė Neringa išliko tokia, kokia buvo.

Nekeiksiu kapitalizmo. Jaučiuosi jo kūdikiu, bet…

Bet atsimeni baskų restoranėlius, kur pavadinimai perduodami iš smuklininkų kartos į kartą, branginami. Bet kur jau tos kartos pas mus…

O 25-40 metų senumo laikmetis apskritai yra žiauriai nelaimingas – per jaunas, kad būtų saugomas ir per senas, kad išliktų.

Todėl nusprendžiau fotografuoti bent jau senas iškabas, kurios per stebuklą dar nėra nudaužytos. Jų nedaug, todėl ir rubrika nebus dažna.

Pradžiai – kanceliarinių prekių parduotuvės reklama. Kažkada buvo prašmatnus neonas.

© uagadugu