uagadugu

© uagadugu

Negerk vandenėlio, Skaityti toliau »

uagadugu skaitytojas Saulius atsiuntė tokio turinio laiškelį:

Mūsų visuomeninis transliuotojas turi švelniai tariant ciniškai subtilų humoro jausmą. Vakar LTV rodė info laidą „Šiandien“, kur daugiausiai buvo kalbama apie Japoniją. Iškart po to eteryje smagi laida Skaityti toliau »

Rusų federalinis kanalas NTV, kažkada, prie Jelcino – laisvo žodžio citadelė Rusijos žiniasklaidoje, o dabar, kaip ir kiti federalai, paklusniai vykdantis Kremliaus užsakymus, vakar parodė sensacingą dokumentinį filmą apie Aleksandrą Lukašenką Krikšto tėvelis (Krestnyj batjka).

Pavadinimas neatsitiktinis – rusiškai krikštatėvis yra Krestnyj otec. Užuominos aiškiai kriminalizuotos. O ir kanalo tinklelio rubrika, kur įvyko premjera, vadinasi ČP. Rassledovanije. Skanaus ir koloritingo ČP vertimo į lietuvių kalbą nesu matęs, todėl čia ir nepateiksiu, bet pavadinimo ryšys su prokuratūra  yra labai glaudus.

Visa rusų žiniasklaida skalambija apie filmą – va, griebkite nuorodą nusisiurbimui – į sveikatą.

Filmas, jeigu jį apskritai galima pavadinti filmu, yra negabus, kaip ir visa propaganda. Su kokiu Chaščevackiu nesulyginsi.

Užtat autorius yra gavęs ordiną iš paties Putino rankų.

Staiga NTV kanalui tapo svarbi Baltarusijos opozicija, batjkos meilužės, nesantuokiniai vaikai, verslas, žmonių dingimai.

Beje, kaip teisingai pastebėjo Radijo Svoboda apžvalgininkė, Lukašenka filme nė karto nebuvo parodytas kartu su Medvedevu.

Tarsi Lukašenkos ryšiai su Rusija būtų nutrūkę su Jelcino mirtimi.

Ir su batjka nebūtų čiulbėję Putinas su Medvedevu.

Filmas netalentingas, bet ten esančių faktų nepavadinsi netiesa. Apie juos jau ne kartą yra skelbusi Novoje vremia, kita liberali Rusijos žiniasklaida, kurios tikrai nedaug.

Daryti išvadas apie federalinio NTV tapsmą objektyviu yra prasmės tiek, kiek ir šnekėti apie liberalųjį Medvedevą.

Tiesiog kalės vaikas, kuris buvo geras, nes savas, pertempė stygą su tomis dujomis.

Ir ji pradeda trūkinėti.

Ar jis todėl tapo svetimas?

Abejoju.

Rusija A. Lukašenkai parodė jo vietą.

Šį kartą per savo ideologinį ruporą.

Prieš šiandienos muitų sąjungos pasirašymą Astanoje.

Su tuo pačiu Medvedevu.

Man tik įdomu, ar tas Andriaus Kubiliaus pusantros valandos pasisėdėjimas pas A. Lukašenką Minske su šia geopolitine geometrija kažkaip susijęs?

Jeigu jis rusui tapo svetimas, tai gal mums – savas?

Bent vieną savą kalės vaiką turėtume.

Ir LDK tradicijos įpareigoja.

Tik ta politika – toks keistas daiktas, kad niekuomet nežinai, kas kam – kalė ir kas kam – vaikas…

© Eurovision

LTV pati netrimituoja apie vakarykštę žiūrovinę sėkmę rodant Euroviziją.

Tiek to – mes patriūbysime. uagadugu yra be galo geranoriškas tinklaraštis.

LTV vakar buvo užtikrintas vakaro lyderis nuo 22 valandos. Kreivė buvo aukšta it LTSR įkūrimo dvidešimtmečio viršukalnė Tianšanyje – 12-13 procentų. Tiesa, nusileido prieš tai vakare dominavusiam TV3 Everestui.

Bet auditorijos dėmesio dalimi (viewership share) “Eurovizija” Lietuvos televizijai vakar padėjo žengti koja kojon su LNK.

Ta proga mūsų radikaliai subjektyvūs pamąstymai apie pirmojo pusfinalio rezultatus.

Jie trivialūs, vulgarūs ir primityvūs. Kitokie negali būti, nes pusfinaliuose pamatai tik vokus – nesimato kas, kam ir ką davė.  Slaptumas provokuoja sąmokslo teorijas.

uagadugu viskas aišku.

Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija ir Graikija į finalą pateko todėl, kad priklauso tai pačiai balkaniškai-turkiškai-bizantiškai melodinei grupei ir balsavo vieni už kitus. Taip pat už juos balsavo į finalą nepatekę makedonai (kažkas ir iš balkanų turi paslysti…).

Labai keista rusų daina atsirado dešimtuke, nes už juos balsavo jų tėvynainiai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Moldavijoje, už be galo dvasingą balalaikinį įvaizdį beatodairiškai juos mylintys vokiečiai, prancūzai, visuomet ir visada kairuoliški graikai ir, berods, lenkai, kurie be galo pamilo rusus po katastrofos prie Smolensko.

Į dešimtuką patys lenkai nepateko, nes meilė anaiptol nėra abipusė, todėl rusai, gyvenantys kitose postsovietinėse respublikose, už juos nebalsavo. O ir daina buvo nei velnias, nei gegutė. Lenkai Eurovizijai visuomet sumeta viską ką tik gali. Matyt, kad visiems patiktų. Bet nepatinka niekam.

Nepateko latviai ir estai – ne tik todėl, kad latvių vokalistė giedojo gaidžiais, o gerokai už mus pranašesni europiečiai – estai pasirinko kažkokią keistenybę, galinčią patikti nebent vieno kito Londono klubo auditorijai, o ne Eurovizijos. Postsovietinių respublikų gyventojų sentimentai nei mums, nei estams su latviais negalioja – mes jiems esame kažkur netoli  vermachto. O Europoje daug kas laiko renegatais – rusais, kurie tarsi bepročiai priešinasi savo slaviškai prigimčiai ir pamatinėms vertybėms, užsispyrę šneka, o kartais dar ir padainuoja keistomis kalbomis, kurių niekas nežino.

Nepateko suomiai, nes vien tik estų dešimtuko neužteko, o kiti skandinavai nė žodžio nesuprato, apie ką buvo dainuojama.

Pateko moldavai. Ne tik todėl, kad dainos iš ten būna tradiciškai geros, bet ir dėl tų pačių postsovietinių šalių palaikymo. Be to juos parėmė begaliniais ciūgais po visą pietinę Europą po prisijungimo prie Europos Sąjungos pasipylę rumunai.

Baltarusams pakako postsovietinių šalių simpatijų Aleksandrui Lukašenkai.

Portugalams jau pradeda padėti fenomenalus jų fadu plitimas pasaulyje.

Belgai pateko, nes jų dainininkas, nors ir silpnagerklis, bet daina paprasta, kaip trys kapeikos. Gerai visiems – prie bambalio, slivovicos ar vodkės susispietusiems.

O islandę Europa dėmesiu apdovanojo kaip tik už gerą balsą. Be to netgi visiškai nežinoję apie šios šalies egzistavimą europiečiai geriau nei gerai įsikirto į jos buvimą dideliu plėmu ant žemėlapio tarp Europos ir Šiaurės Amerikos dėl to ugnikalnio neištariamu pavadinimu išsiveržimo. Maži, bet galingi. Vulkaniniai islandai.

Slovakai nepateko, nes už juos negalėjo balsuoti čekai, o jugai yra labiau balkanai, nei slavai.

Malta… Malta visuomet deleguoja kūningas gero balso divas, kurios dažnai užima aukštą vietą. Šį kartą nepasisekė, nors diva buvo. Maltos problema, kad Eurovizijose nedalyvauja italai ir arabai, o anglų ir airių balsų yra per mažai.

InCulto perspektyvos. Dainuosime pirmi. Tai blogai, nes nemažai žiūrovų nespės įsijungti televizoriaus. O ir įsijungusiųjų dėmesį gali nustelbti vėliau pasirodysiantys. Guodžia, kad moldavai į finalą pateko, nors irgi buvo pirmi. Gerai, kad mūsų balsavimo krepšelyje airiai ir gruzinai. Blogai, kad nėra braliukų. Kad nėra estų, nepergyvenu – mes jiems – ne skandinavai, todėl neverti pabalsavimo už.

Belieka tikėtis, kad fenomenalūs savireklaminiai InCulto aktyvumai priešeurovizinėje fazėje padės.

Man tik įdomu, kodėl taip priekabiai vartė ir politinių motyvų InCulto dainoje ieškojo Eurovizijos komisija.

Tai – jau seniai geopolitinis šou, o ne muzikos konkursas.

Manau, žinote, jog Beatles būgnininkas Ringo Staras vakar gavo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje. Štai paveiksliukas:

Pasirodo, ceremonijoje atsitiko ir lituanistinis kampas, kurį atskleidžia Rolling Stone. Kelis R. Staro albumus prodiusavęs eks-Eagles gitaristas Joe Walsh paironizavo dėl vieno jų – labai mažai kam žinomo Old Wave (1983) populiarumo: Šį albumą gerai pirko Šveicarijoje, o taip pat jis buvo Nr.1 Lietuvoje…

Žalią jaunimėlį apšviesiu, kad 1983 metais tą albumą Lietuvoje galėjo klausytis gal koks 10-20 elitinių bitlomanų.

uagadugu taip pat pribloškė vienos kanadietės gyvenimo tikslų sąrašėlis, paskelbtas Twitter’yje šiandien:

Sakyčiau, kažkam gyvenime nedaug reikia…

Prancūzų žiniasklaidos tyrimų agentūros IMCA-Médiamétrie nauja studija skelbia, kad krizė ir pramoga eina koja kojon. TV kanalai sparčiai pramogizuoja savo tinklelius. Agentūra tyrė dešimties šalių, tokių, kaip Švedija, Japonija, JAV, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, TV kanalų tinklelių pokyčius atėjus krizei. Ryškiausias humoro šou įsigalėjimas: Let’s Dance for Comic Relief D. Britanijoje arba The College Humour Show JAV.

Studija patvirtino tai, apie ką jau kelis mėnesius rašome. Lietuvoje kanalai irgi nepuoselėja vilčių, kad gyventojai ieškos progų susikaupti ir kontempliuoti. Gal kai kas ir ieško. Bet ne televizijoje. Iš televizijos laukiama galimybės prasiblaškyti. Televizija krizės metu yra tarsi cirkas per marą viduramžiais.

Ką gi. Cha cha cha per LNK geriausiai atitinka šiuos lūkesčius.

Na, o D. Britanijos Channel 4 paskelbė nuo liepos mėnesio atidarysianti visus savo vaizdo archyvus svetainėje Channel4.com. Ten bus patalpinta 4000 valandų ir, dėmesio, viskas už dyka. Tarp jų tokie kultiniai serialai, kaip Whose Line Is It Anyway?, Father Ted, Queer As Folk, Teachers, Shameless, Grand Designs, Smack The Pony, Trigger Happy TV ar Time Team. Channel 4 yra ypatingas kanalas. Tai visuomeninis kanalas, kuris pats save komerciškai išlaiko. Todėl transliuoja komerciškai pasiteisinančią programą. Tiesa, taikydamas jai žymiai aukštesnius kriterijus, nei tikros komercinės televizijos. Beje, ši dviguba prigimtis klaidina kai kuriuos apie TV rašančiuosius, kuriems visai ne juokais atrodo, jog Channel 4 yra tikra komercinė televizija.

Tikra komercinė televizija yra ir National Geographic kanalas, kuris pastebi, kad:

Sveikiname!

Čia tas malonus, bet nedažnas atvejis, kai prekės ženklas gali būti ne tik taurus, bet ir uždirbti.

Keistas ženklas.

Pirma serialo Dingę (Lost) serija, kurioje rodomi paklaikę nuo siaubo žmonės, po lėktuvo katastrofos bandantys išgelbėti save, o kai kurie ir kitus, per LTV buvo parodyta vakar, kai visas pasaulis buvo paklaikęs nuo Air France lėktuvo dingimo beribiame Atlante.

Nebuvo čia prie progos pritaikytos intencijos – serija suplanuota prieš porą savaičių.

Šalia Twin Peaks bene mistiškiausias serialas pateisina savo aurą.

Lost.

Dingę

Buvau gatavas patikėti, kad pats Michailas Saakašvilis dėl reklamos susiorganizavo tą vieno tanko kariškių maištą, kurį ir numalšino su tankais dviem.

Viešuosiuose ryšiuose gruzinas pluša ne mažiau aktyviai, nei Nicolas Sarkozy ar Vygaudas Ušackas.

Ar tik ne per juos atidavė rusams gerą gabalą valstybės teritorijos…

Tik pritrenkė rusų retorika. Neturim nieko bendra ir t.t.

Jei turėtum ką bendra, sakytum kažką kita?

S. Lavrovas praleido progą patylėti.

Kadangi Burkina Fasas Lietuvai paskyrė ambasadorę, jos šviesenybę ponią Monique Ilboudo, uagadugu skuba eiti koja kojon su laiku ir pasipuošė Burkina Faso vėliava. Va, dešinėj, viršuj (atsiprašau, bet Word Press kažkaip nesusiderina su mano šablonu ir nepavyko įtalpinti su tinkamais intervalais).

Ta proga pateikiu pagal Wikipediją parengtą pastraipėlę apie vėliavos simbolius.

Vėliavos raudona ir žalia spalvos bei geltona žvaigždė  būdingi daugeliui Afrikos šalių ir reiškia Afrikos šalių vienybę bei nepriklausomybę. Burkina Faso vėliavos žalia spalva simbolizuoja gamtos turtus, žemės ūkį bei šalies gerovę, raudona – žmonių aukas bei kraują, pralietą kovojant už šalies laisvę, geltona žvaigždė – socialistinį šalies raidos kelią ir revoliuciją.

Štai taip. Socializmas socializmu, bet, nepaisant mano subtilių užuominų apie patalpinimą puode sriubai, visokie Aliai iš Burkina Faso vis dar siūlo nesunkiai priglausti 30, 50, 100 milijonų dolerių turtingo numirėlio palikimo.

Galėtumėt liautis, nes ambasadorei pasiskųsiu.