“LEITIS”: PIRMI ĮSPŪDŽIAI PO PRAPREMJEROS

(Last Updated On: 2019-07-10)
Andrius Povilauskas

Filmo ‘Leitis” kadras

Susitariame dėl vieno – jei ieškote filmų, gaminamų tik festivaliams, t.y tokių, kurie vadinami “autoriniais”, į “Leitį” neikite. Tada ir šio rašinio skaityti nereikia, nes nėra čia ko veganams į šašlykines vaikštinėti.

Filmas yra gana netipiško žanro, kurį, manyčiau, padiktavo jo kuklus biudžetas. Tai kamerinis istorinis trileris su ryškiai išreikštais koviniais elementais ir mistikos kvapu. Trumpametražis – jo trukmė tik 44 minutės. Palyginčiau jį su apsakymu, čia nėra paralelinių siužeto linijų.

“Leitis” prasideda aukšta nata – lietuviškas kariūnas leitis nutrenkia ant kaimo seniūno (akt. Vytautas Rumšas) stalo nukirstą priešo galvą. Tada seniūnas išsiunčia į žvalgybą leitį su savo sūnumi. Judviejų kelionė per neaprėpiamas girias ir yra filmo siužeto (scenarijaus autoriai – Rasa Ylaitė ir Vytautas Navickas) pagrindas. Įtampa auga su kiekviena minute, nerasi nė vieno nereikalingo siužeto posūkio. Leičio porininkas (akt. Kęstutis Cicėnas) vyriškėja su kiekvienu kadru, Leitis (akt. Andrius Povilauskas) be mentoriško tono viską sustato į teisingas vėžes. Įtampą didina mistinių personažų pasirodymas – pranašo senio (Algirdas Breidokas) ir laumių, kas ir vėl nėra išblaškančios pasakojimo gijos, o organiškai derančios su siužetu ir vedančios į kulminaciją, o čia kovinės scenos baigiasi lemties ir likimo parabole, kurią visai nepritemptai galima pavadinti ir filosofine. Neišduosiu, kas ten atsitiko – norintys sužinoti, tegu patys pamato.

Man, tiesą sakant, net keista, kad tokiame trumpame filme atsitiko tiek dramatizmo. Manyčiau, kad per tas 44 minutes čia jo buvo daugiau, nei, tarkim, visuose Šarūno Barto filmuose juos kartu sudėjus (velnias, pats pamiršau pirmą šio rašinio pastraipą – juk dievai su jaučiais nelyginami…).

Skaityk  FIKSAVOME: "SIDABRINĖ GERVĖ 2010"

Slėpiningą filmo aurą padeda formuoti įtaigi muzika. Elektroniškai sukuriama moderni archaika (muzika – Justinas Štaras, garso režisūra – Artūras Pugačiauskas) vykusiai praturtina istorinę “Leičio” fabulą.

Filmas yra labai gražus. Nors filosofijoje įprasta teigti, kad grožis nėra estetinė kategorija (t.y., kad gražu nėra menas), bet nusispjovus į šį tvirtinimą dar kartą sakau, kad jis tikrai gražus. T.y. ir žmonės čia gražūs, ir gamta. Vyrai turi daug galimybių įsimylėti pagrindinę Laumę (Karolina Toleikytė – garsi Lietuvos manekenė), moterys – Leitį ir seniūno sūnų. Labai vykusiai parinkti ir nufilmuoti filmo planai (režisierius ir vyr. operatorius Andrius Bartkus). Scena su laumėmis ir susirėmimas su gudais jau yra labai netoli rimto holivudo.

Antra vertus, skeptikas pasakytų, kad tas grožis vargu ar ką bendra turi su ta tikrąja Lietuva. Vyrai, nors ir ilgaplaukiai, tada vargu ar buvo kirpti šiuolaikišku kirpimu, o moterys, nors čia jos ir netikros, o pasakinės laumės, blauzdų, ko gero, neskusdavo.

Aktorių vaidybai neturiu jokių priekaištų, viskas buvo labai organiška. Puikus darbas. Tačiau kiek trikdė tos kelios masinės scenos – padvelkė teatrališkumu.

Politkorektiško kirpimo žmones nuliūdinsiu – filme nei tarp lietuviškų kariūnų, nei tarp laumių su žiburiu nerasi nė vieno mulato – o juk galėjo vikingai iš Konstantinopolio dunojėliais atitransportuoti kokią vieną tamsiaodę. Taip pat nėra jokio savo orientacija abejojančio kario – Leitis seniūno sūnaus vylingai nenužvelgdavo.

Komercinio meistriškumo skalėje filmą statyčiau keliomis pakopomis aukščiau, nei pastarųjų metų lietuviškosios komedijos ir gretinčiau su Emilio Vėlyvio filmais. Filmo cenzas N-13 suteikia teisę jį žiūrėti vaikams su suaugusiųjų palyda, kas leidžia tikėtis nemažos komercinės sėkmės.

Please wait...
Kategorijos:  Kinas
Tags: , , , , , , , , , , , , , , , ,

Palikite komentarą