PRO MEMORIA MEDŽIUI

Medžiui, kuriam nenuskilo, nes šalia jo, prie šaligatvio, kur

jis augo šimtą metų, yra prigludusi ir Ministerija. Tiksliau, jos padalinys, užsiimantis vaikais. Vaikais užsiiminėti Ministerijai sunku, todėl šis didžiulis pastatas netgi buvo paaukštintas geru pusantro metro, kad atsirastų dar vienas aukštas su prabangiais stoglangiais.

Nes valdininkai per savo rūpestį vaikams yra linkę trigubėti. Matau juos kiekvieną dieną per savo langus priešais, gyvenu viršutiniame aukšte – lyginant su tais, kurie vaikams nudirba ne tik popierėlių iš kabineto į kabinetą nešiojimais, bet realiais ir apčiuopiamais darbais – „Gelbėkit vaikus“, „SOS vaikams“ ir kitais, šitie gyvena kaip karaliai – dideliuose ir erdviuose kabinetuose it palociuose.

Pasiteiraukit dėl įdomumo „Gelbėkit vaikus“ vadovės Rasos Dičpetrienės, kaip jiems sekasi dirbti savo mažuose kabinetukuose su virš galvos nuolat kybančia grėsme būti iškraustytiems dėl lėšų trūkumo. Gal Ministerija galėtų kokiu aukštu pasidalinti? Kad ir tuo mansardiniu, su pakeltu stogu.

Na, ministerija kaip ministerija, vadinasi LR socialinės apsaugos ir darbo, stebuklų iš jos nelaukiam – tipiški mokesčių mokėtojų pinigų praėdovai, bet grįžkim prie medžio. Medis čia augo daug metų. Įsikraustę čia prieš daugiau nei dvidešimt metų, radome jį čia didelį, su gausia lapija, tarp kurios tarpo paukščiai. Medis buvo mums labai svarbus, nes nuo pavasario iki vasaros jis buvo vienintelė žalumos oazė prieš langus.

Ministerija, kaip žinia, žalumos negeneruoja. Gal būt jos darbuotojai turi jos iki valios savo namuose, todėl darbe jiems jos nereikia. Nors šiaip aš netgi būčiau linkęs manyti kitaip – tiems visiems kaimiečiams, ilgai ir sunkiai graužusiems mokslus, kad patektų į svajonių išsipildymą – Ministeriją, gamta yra jų mėšlinos vaikystės kompromitacija, kurios mažų mažiausiai gėda, o nuogas asfaltas – svajonių išsipildymo sinonimas.

Prieš aštuonis metus jau esu apie šį medį rašęs kitų medžių kontekste. Tada jį tik apipjaustė. Tiesa, kažkur per vidurį įpjovę tiek, kad stebiuosi, kaip išgyveno. Bet išgyveno.

Tada sužinojome, kad kažkokiai svarbiai poniai iš ministerijos nepatiko netvarka po jos darbo langais. Netvarka buvo ant šaligatvio augusios šimtametės alyvos ir obelys – taip, alyvos ir sulaukėjusios obelys! – per kažkokius stebuklus išlikusios dar nuo tų laikų, kai vietoj Vivulskio gatvės driekėsi kaimo vieškeliukas, kreivu kampu pasiekdamas Pohulanką, o vietoj mūrinės architektūros tūnojo gausiai vaismedžiais ir alyvomis apaugusios medinės sodybaitės.

Šių medžių dar galima rasti aplinkiniuose kiemuose, kurių nesiekia asfaltinės ponios iš ministerijos valdžia. Vietoj alyvų ir obelų prie ministerijos išdygo, spėkite, kas? Atspėjote, gėlių plantacija, skrupulingai suskirstyta asfalto lopinėliais. Kaimynė iš gretimo namo, kuri savo malonumui šiek tiek knaisiojosi priešingoje šaligatvio pusėje esančiuose žemės ploteliuose prie šaligatvio, sumurmėjo tiesiai šviesiai – „va, aš tai daugiametes sodinu. o ministerija – vienmetes…“.

O žinot, kodėl vienmetes? Todėl, kad vienmetėms kiekvienais metais reikia skirti pinigus, o pinigai, kaip žinia, ministerijose įgauna vieną pridėtinę savybę – juos būtina reguliariai įsisavinti.

Tada savo medį, kuris nusikalto tuo, kad jo vešli lapija trukdė Ministerijos apsaugos kameroms,  išgelbėjom. Skambinome mažiausiai keliems ponams iš savivaldybės ir pavyko. Šįryt – ne. Nors medis, kaip rodo nuotraukos apačioje, buvo pažymėtas tik raudonu tašku, o ne kryžiumi. Raudonas taškas reiškia reikmę genėti, o kryžius – nuosprendį kirsti.

Kryžiaus nebuvo, todėl skambinau į savivaldybės už medžius atsakingo pareigūno p. Gintauto Runovičiaus telefonu  +370 5 2112418, kuris pripažino, kad medžio, pažymėto raudonu tašku kirsti negalima ir pažadėjo perskambinti. Perskambino jau kažkoks kitas ponas telefonu +370 615 15492, kuris patikslino, kad nors jis pažymėtas „genėti“, medį prašo kirsti Ministerija, o į mano kaip eilinio piliečio protestą atsakė, kad medį gali palikti iki kito posėdžio, kai kompetentinga arboristų komisija, pasikvietusi ir mus, svarstys jo klausimą.

Tačiau posėdžio dėl medžio nebus. Nespėjau ir susiorientuoti, kai sveikas medis (žiūrėkite tai įrodančią nuotrauką), buvo perpjautas per pusę ir jo gelbėti jau nebuvo įmanoma.

Perskambinau telefono numerio +370 615 15492 savininkui ir pasakiau, ką apie jį galvoju necenzūrine forma. Nes arba tas ponas nekontroliuoja sau pavaldžių žmonių darbo, arba jis tiesiog nežino, ką šneka.

Ir vienu, ir kitu atveju, tas ponas, o ir kitas ponas dar aukščiau yra prastos protinės kondicijos, aš jiems nenoriu mokėti atlyginimo iš savo mokesčių, o atvirkščiai – pasiųsčiau pasirankioti maisto iš šiukšlių konteinerių, nes jie užima vietas perspektyvių žmonių, priverstų savo duonos ieškoti ne Lietuvoje.

Tačiau nebūtų teisinga užsiciklinti tik ties jais. Kurioje vietoje šitose aistrose dėl medžių yra pilietis ir miesto gyventojas? Valdžia (savivaldybė) pildo kitos valdžios (ministerijos) užsakymą. Kur yra gyventojas? Panašu, šiknoj.

Su kuo mus visus ir sveikinu.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 5.5/10 (2 votes cast)
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)
PRO MEMORIA MEDŽIUI, 5.5 out of 10 based on 2 ratings
Kategorijos:  Viskas, Visuomenė
Tags: , , , , , , , ,

2 komentarai:

  1. Rokas U. | sausio 12th, 2018 at 23:40

    Nelabai supratau šito posto.
    Gyvenu šialimais, žinau tą medį.
    Seni medžiai mieste yra toks pat blogis kaip ir barzda ant tingaus nevalos veido. Barzdą reikia skusti. Medžius genėti, pjauti.

    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0.0/5 (0 votes cast)
    VA:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)
  2. uagadugu | sausio 13th, 2018 at 00:20

    Čia tu esi blogis. O kad nesupratai šito posto, man garbė. Nes kai tokie postų nesupranta, yra gerai. Reiškia, gera kryptim einam

    VN:F [1.9.22_1171]
    Rating: 5.0/5 (1 vote cast)
    VN:F [1.9.22_1171]
    Rating: 0 (from 0 votes)

Palikite komentarą

Featuring Recent Posts WordPress Widget development by YD