“VIENAS NAMUOSE” NR.17 ARBA KAS YRA “GERESNIS” FILMAS?
Komentatorius/ė nesakysiu surašė lygtį, kurią bus įdomu panagrinėti atskiru įrašu:
Pažiūrėjus, kokie filmai (visose televizijose) rodomi penktadienį ir kokie sekmadienį vakarais (pradedant apie 21-22val. ir iki 00-01) kyla klausimas. Pasirinkti vieną variantą iš dviejų:
a) sekmadienio vakaras/naktis (kai visi bando eiti anksčiau miegoti, nes pirmadienį juk į darbą) yra žymiai geresnis/brangesnis laikas rodyti geresnius filmus, todėl geresni filmai ir rodomi sekmadienio vakarais, o penktadieniams lieka Vienas namuose Nr17 ir kalbantys šunys.
b) penktadienio vakaras (kai visi pradeda švęsti savaitgalį) yra geresnis/brangesnis laikas ir tada rodomi geresni filmai, o Vienas namuose nr.17 ir kalbantis šuo yra žymiai geresnis filmas, negu bet koks kitas rodomas sekmadienį.
Tikrai įdomu, kokia čia logika vadovaujamasi.
Iš karto pasakysiu, kad į nesakysiu klausimą neatsakysiu vienareikšmiškai – ne tik todėl, kad reikalai susiję su filmais nėra stipriausia uagadugu žinių sritis – čia esu visiškas neišmanėlis – jei kas blogai, tikiu, profesionalai pataisys.
Tiesiog, kaip ir gyvenime, taip ir televizijoje viskas priklauso nuo to, kokį tiesos kampą pasirinksi. Todėl abu variantus galima laikyti teisingais arba ne.
Visų pirma, kas yra geresnis filmas? Kino kritikas (ypač europietis) atsakys, kad tas, kuris surinko daug prizų kino festivaliuose, apie kurį prirašyta daug rimtų recenzijų ir kuris yra gerai vertinamas kino gurmanų sluoksniuose.
Lygiai taip pat į šį klausimą atsakys filmų atrinkėjas į visuomeninių kanalų TV tinklelio pozicijas, skirtas elitiniams filmams ir specializuotiems kultūros kanalams.
Filmų atrinkėjas į komercinės TV tinklelį į šį klausimą atsakys visiškai kitaip. Jam geresnis filmas yra tas, kuris surinko daug pinigų filmą rodant kino salėse JAV (t.y. taip vadinamas box-office skaičiukas). Tai – komercinių filmų atrinkimo alfa ir omega – pagrindinis kriterijus. Tačiau visiškai suprimityvinčiau šitą vakarėlį nepasakęs, jog yra begalė subtilesnių požymių bei kriterijų, žinomų tik tiems mano aukščiau minimiems TV profesionalams – jų rafinuotumo silpna uagadugu galva nepaveža. Suprasdamas savo ribotumą, čia daugiau ir nesiplėsiu. Bet pagrindinį dalyką pasakiau – lemia ne gurmaniško kino mėgėjų skoniai ir pomėgiai, o pinigų surinkimas – t.y. žiūrovų kiekis. Tiesiog daroma automatiška prielaida, kad didelis žiūrovų kiekis kino salėse garantuos ir didelį žiūrovų kiekį prie televizorių ekranų.
Sakysite – netiesa, nes tada iš kur komercinėse televizijose randasi vienas kitas filmas, kuriuos netgi gurmanai pavadins vertingais?
Randasi iš prievartos. Taip, iš prievartos. Kaip prie degtinės butelio pasakojo vienas profesionalas, norėdamos gauti tuos kelioliką sau geresnių kasinių filmų, komercinės televizijos turi paimti dešimtis ir šimtus valandų daug mažiau komerciškesnio balasto – arba šūdo visokio, kaip sodriai išsireiškė profesionalas. Daugiausiai tai yra serialai – netgi tie garsūs, kurie po to su pompa pučiami, dažnai nėra vertybė juos renkantis, o tik priedas – prievartos auka, arba toliau vartojant profesionalo leksikos štampus – benkartas. Tačiau tarp to balasto atsiranda ir tikrai vertingų filmų – netgi į didžiųjų JAV studijų paketus kažkokiais keistais būdais yra prasibrovę elitinių autorių – Bergmano, Antonionio, Felinio ir kitų, labiau šiuolaikiškų, festivalinių kūrinių. Ir juos komercinės televizijos per prievartą pasiima…
Susiduriame su paradoksaliu reiškiniu – Holivudo nuodėmių ir pop šlykštalo (anot apokaliptikų) didieji gamintojai ir platintojai Europos komercines televizijas per prievartą verčia būti kiek labiau intelektualiomis, nei jos pačios nori būti.
Dabar grįžkime prie kito klausimo, kurį palietė nesakysiu. Kas yra geresnis/brangesnis laikas? Geresnis ir brangesnis laikas visoms televizijoms yra tas, kurio metu prie televizorių yra susėdę daugiausiai žiūrovų. Šis laikas yra ir brangesnis, nes brangesnis laikas pagal tą logiką yra tas, kurį galima brangiau parduoti. Penktadienį po septynių yra žiūrovų daugiau, nei sekmadienį dešimtą valandą, o to daug skaitlingesnę didumą, anot televizijų tinklelių dėliotojų, formuoja šeimos su vaikais, o ne atskiri individai. Televizijos šį laiką ir skiria taip vadinamoms šeimyninio žiūrėjimo laidoms ir filmams – tame tarpe ir kalbantiems šunims bei Vienam namuose Nr.17.
Sekmadienio vėlyvas vakaras – jau daug mažiau šeimyniškas ir skaitlingas žiūrovų, todėl čia televizijos rodo labiau individualizuotą, mažiau šeimyniškai auditorijai skiriamą ir dažniau įvairiomis raidelėmis S, N-14 ir t.t. apiformintą kino ir TV produkciją. Tarp jų pasitaiko ir tokių filmų, kurį nesakysiu pavadins geresniais.
Dar kartą grįžtu prie nesakysiu siūlomų variantų teisingumo.
Abu jie teisingi – viskas priklauso nuo to, ką laikai geresniu filmu…
Gal į kažką atsakiau…
juokinga, bet LNK jau daug metu neranda priesnuodzio “vienam namuose”. Nors puikiai zino, kad tai trioskes koziris kaledinio laikotartpio metu.
Jau nejuokinga, medike.
Ačiū už tokį išsamų paaiškinimą. Kažko panašaus ir tikėjausi.
“Vienas namuose” n -toji sekme yra 1-nas is daugelio keistu LTU televiziju fenomenu. Jei neklystu, seniai seniai pirma kart TV3 ji pakartojo pro sukastus dantis, nes tuomet ejo filmu promo banga “naujas, pas mumi dar nematytas” ir pan. O i rerun’us buvo ziurima skeptiskai. Nezinia, ar tai buvo sviesa is Londono, ar kietosios Vilmos M. (ar dar kieno) sumanymas, bet rerun’u kultura sudirbo. Panasu i “….po pirties” ar dar ka. Zodziu -reiskinys o ne geras ar blogas filmas. Tiek, manau.
—>RR. Pritariu – reiškinys. Nieko geriau čia neišmastysi.
nemanau, kad 1 namuose yra unikalus ir nepakartojamas Lietuvos TV auditorijos fenomenas. keista tai, kad LNK metai is metu uzsispyrusiai lipa ant to paties greblio ir negali sutverti kito tokio fenomeno. gal todel, kad strategine LNK programingo kryptis yra kopijuoti kitu kanalu JAU ivykdytus sekmingus projektus. LNK atsisake rizikuoti ir taip praranda paprastai pionieriams atitenkancia grietinele. tokiame kontekste, 1 namuose “fenomenas” net siek tiek sarkastiskas.