uagadugu

LNK po nesėkmingos sezono pradžios toliau tęsia keitimų karuselę. Šį kartą modifikuojamas savaitgalis, kur ypač stipriai gaunama į kaulus nuo TV3. Čia gerai startavo didžiausio biudžeto TV3 projektai – Šok su manimi šeštadieniais ir TV3 Lietuvos talentai 2009.

Jau praėjusį šeštadienį įprastoje vietoje neradome LNK Muzikos akademijos. Pasirodo, būsime pražiopsoję, nes laida jau buvo parodyta vakar – t.y. penktadienį. Žiū į sekmadienį, o čia kita staigmena – humoro laida Nr.1 pavėlinta dvi valandas ir dabar rodoma 21:30 val. Žvilgt į kito savaitgalio LNK programą. Tas pats. Reiškia, ne atsitiktinumas.

Ir vienu, ir kitu keitimu LNK, vartojant artileristo žodyną, išveda savo nepigiai gaminamas laidas iš intensyvaus apšaudymo zonos į tylų užnugarį. Muzikos akademija penktadienį rungiasi ne su populiariu šokių projektu, o su TV3 filmu ir LTV Duokim garo. Didieji kanalai paprastai nelinkę pastebėti mažųjų, todėl nemanome, kad LNK Lietuvos televizijai svarbų Duokim garo laiko konkurentu savo muzikos konkursui, o tikisi be vargo nugalėti TV3 penktadienio filmą.

LTV neturėtų būti patenkinta.

Tuo tarpu sekmadienį LNK TV3 talentų šou sėkmę bando užtemdyti koncertais – praėjusį savaitgalį čia transliuota Mis Geltonkasė, o kitas savaitgalis vėl bus muzikinio popso fiesta, kai Nr.1 kraustosi ten, kur Lietuvos talentai 2009 jau bus pasibaigę – prieš neramų miegą nenumaldomai atslenkant sunkiam pirmadienio rytui.

LNK svarbūs šie pasikeitimai. Kanale šia proga netgi pasirodė tikrasis, o ne aktoriaus Šimukausko vaidinamas Valinskas, sudalyvavęs čia Muzikos akademijos komisijos nariu. Netikėtas comeback. Valinsko ir jo šeimos narių televiziniai pasirodymai pastaraisiais metais buvo asocijuojami tik su TV3.

Laukiame kitų permainų. Nors labai jau karštligiškai jos kurpiamos. Jau pasimetame ir ne viską sugaudome. Esame dėl to susirūpinę.

Arūnas Valinskas © LNK

Turėdamas laiko visuomet paklausau Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus vedamos Žiniasklaidos anatomijos, transliuojamos Žinių radijo bangomis. Ten nagrinėjamos temos pritrenkia aktualumu. Štai paskutinė buvo Kokią žurnalisto profesijos perspektyvą Lietuvoje mato patys žurnalistai?

uagadugu nėra žurnalistai, gulime sau po palme ir rašinėjam į blogą, bet žurnalistų požiūris į save mums įdomus. Gal anatomiškai profesionalus žurnalistas D. Radzevičius it chirurgo peiliu perpjaus Drąsiaus Kedžio istorijos išeksponuotą Lietuvos žurnalistikos pūlinį?

Vedėjas pradėjo dramatiška gaida: tradiciškai manoma, kad žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių dėl to, kad žūsta gana daug žurnalistų karštuose taškuose bandydami pranešti pasauliui apie apie svarbius, skandalingus ir įdomius įvykius tokiuose taškuose.

Suklusome. Laida, matyt, bus apie beribį žurnalistų heroizmą, jų tykojančius teroristus, mafiją ir diktatoriškų režimų vadovus. Pasirodo, ne, nes tačiau jau dabar ir specialistai, ir ekspertai pripažįsta, kad bene didžiausias pavojus ir iššūkis žurnalistams ir žurnalistikai yra internetas. Keistai atrodo iš tikrųjų tai, tačiau žinant, kad spauda, radijas ir televizija vis dažniau užleidžia savo pozicijas internetui, o internete žurnalistai-mėgėjai dažnai išstumia žurnalistus profesionalus – tai yra faktas.

Nenorėtume susireikšminti, bet čia ir apie mus. Mums tinka. Mes, kaip daugybė kitų blogų, rašinėjame internete ir profesionalių žurnalistų galime būti pavadinti žurnalistais-mėgėjais. uagadugu laisvomis nuo darbo bananų plantacijoje minutėmis suraukę kaktą keverzoja savo didelio proto nereikalaujančius rašinėlius. Bet, žiūrėk, pastebėjo, pavadino, sudėjo į lentynėlę. Kaip tame sename sovietiniame animaciniame filme padarė vunderkindas ožiukas, mokėjęs skaičiuoti iki dešimt.

Tik nesuprantu, kodėl tų žurnalistų-mėgėjų taip reikia bijoti…

Parodęs, kas yra tikras žurnalistų baubas, D. Radzevičius susirūpino ateitimi: Taigi, kas atsitiks ateityje, ar iš tikrųjų profesionalaus žurnalisto karjera domins jaunus žmones?

Tikėjomės išgirsti, kad jaunam žmogui reiktų išmokti rašyti, ruošti radijo ar televizijos reportažus. Karjera? Įdomus orientyras. Tarsi ir lemiantis.

Tada nieko keisto, kad tokius profesionalus ir išstumia mėgėjai.

Pagalvojom sau po palme mąsliai trečią bananą krimsdami – štai, jeigu mus kažkas per jėgą norėtų iš bananinės žurnalistikos švystelti į prestižinę tikrąją, susiviliotume?

Savo vėtytame ir mėtytame nežurnalistiniame gyvenime matėme daug žurnalistų ir žurnalistikos. Tokios, kai žurnalistai kaupė, grupavo ir naudojo iš draugiškų spectarnybų gautą informaciją ne straipsnių ar reportažų ruošimui, o būtent tiems Žurnalistų sąjungos pirmininko ir LRT tarybos nario minėtiems karjeros tikslams; kai tikrų žurnalistikos vilkų apmokytiems jauniems žurnalistams nebuvo būtina pasišnekėti su aprašomuoju objektu prieš rašant smerkiantį straipsnį ar ruošiant radijo reportažą. Kam tas pamatinis informacijos šaltinis, jei jis iškreiptų fantominę versiją? Juk profesionali žurnalistika – ne faktų paieška, ši žurnalistika – savo sau pragmatiškai (protinga) arba nepragmatiškai (kvaila) susikurtų fantomų paieška. Susikuri versiją, o po to pritaikai faktus…

Geriau jau tada pabūsime mėgėjais, retkarčiais pasiklausydami didžiai pamokančios ir politkorektiškai niekam iš galingųjų ant kojos neužminančios Žiniasklaidos anatomijos.

Jau esame rašę apie Lietuvos krepšinio žiūrovų nelaimę – Viasat įsigytų Eurolygos transliavimo teisių nugrūdimą į riboto pasiekiamumo Viasat Sport Baltic kanalą.

Kaip žinia, TV3 savo programoje neranda vietos dviejų Lietuvos krepšinio komandų transliacijoms. Jos neranda ir dukterinis, žiūrovų be problemų pasiekiamas TV6 kanalas.

Kur jau ras… Jei rastų, Viasat prarastų įrankį versti krepšinio mėgėjus pirkti palydovines sistemas su Viasat kanalų rinkiniu ir išsukinėti rankas kabeliniams retransliatoriams dėl kainos.

Verslo žiniose Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos direktoriaus Juozas Jurelionis teigia, kad Viasat Sport Baltic yra brangus, brangesnis ir už “Eurosport”. Nuo savęs pridursime, kad jeigu ir už Eurosport brangesnis, reiškia tikrai brangus.

O galėtų vadintis ledo ritulio kanalu , nes šio šiame kanale daugiausia. Lietuvoje ši sporto šaka visiškai nežiūrima. Užtat žiūrima Latvijoje ir Skandinavijoje, kur Viasat Sport Baltic matomas. Taigi tą Baltic leiskite laikyti papuošalu be naudingos funkcijos Lietuvai.

Šiaip dar suprastume, jei kanalas rodytų daugiau Eurolygos rungtynių. Deja. Štai praėjusį turą buvo parodytos trys. Dvi su lietuviškais klubais ir vienerios su Barcelona. Pastebėjau, kad trečiomis dažnai parenkamos rungtynės su Barcelona ir Real. Matyt, futbolą labiau adoruojantiems suomiams ir danams, kuriems rungtynės rodomos kartu, Barcelona ir Real sako daugiau, nei kokia Unicaja.

Tokia proga dirstelėjome, kaip Eurolygą transliuoja kitos šalys. Mums, aišku, nėra ko lygintis su graikais, kurie rodo visas 12 Eurolygos rungtynių. Bet transliuotų rungtynių skaičiumi esame aplenkti ne krepšinio šalies Prancūzijos – 10 rungtynių, o taip pat ir kitų šalių, kur anaiptol ne krepšinis vadinamas antrąja religija -Turkijos, Ispanijos, Italijos, Rusijos, Slovėnijos. Kažin ar galime didžiuotis, kad lenkiame bent jau Vengriją, Belgiją, Rumuniją, Makedoniją, Artimuosius Rytus, Čekiją, Lenkiją, Braziliją, Karibų šalis, Afriką.

Čia labai juokingai skamba Viasat sporto turinio vadovo Baltijos šalyse Karolio Dapkevičiaus žodžiai tose pačiose Verslo žiniose – pagal Eurolygos sudarytą transliacijų grafiką iki šiol nebuvo galimybių parodyti daugiau susitikimų tiesiogiai, nes jie vyko vienu metu. Koks skrupulingas tas Viasat! Kaip jis rūpinasi mūsų teise žiūrėti rungtynes tiesiogiai. Dievaži, pakentėtume, jei rodytumėte įrašus. Jau tiek ledo ritulio įrašų prirodote ir nieko. Šuo ir kariamas pripranta.

Paprasčiau būtų prisipažinti, kad krepšinis iš Viasat signalu apimtų šalių populiarus tik Lietuvoje. Latviai ir skandinavai mieliau žiūri ledo ritulį, estai valandų valandas praleistų prie slidinėjimo ar lengvosios atletikos. Panašu, kad krepšinis Viasat grupei yra didelis galvos skausmas, o ne vertybė. Kiekviena papildoma transliacija yra pinigai – reikia mokėti už signalo perdavimą, honorarą komentatoriams visose šalyse.

Ar verta stengtis dėl kažkokios Lietuvos sporto mėgėjų liguisto noro matyti krepšinį?

Bet juk mes neužpyktume, jei tuo galvos skausmu atsikratytumėte. Perparduokit tas teises kam nors, kas mokėtų jomis geriau naudotis. Viasat elgiasi, kaip taupus milijonierius – suploja šimtus tūkstančių už prabangų Rolls Royce, o po to gaili pinigų benzinui.

Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Vydas Puskepalis Žinių radijo laidoje Profesinių sąjungų balsas, 2009.11.11:

Sakyčiau pati blogiausia specialybė yra bedarbis ir, kaip manoma, šiandienai mažinti išmokas, sakyčiau, labai sunku būtų pritarti, va, tokiam žingsniui (kalba netaisyta – uagadugu).

Pripažino, kad jau specialybė… O tada mažinti tikrai nereikia. Nenustebtume, jei atsirastų kokia Lietuvos nedarbo federacija arba, jei tiksliau, Lietuvos piliečių likti bedarbiais ir gauti didelę išmoką interesų gynimo profsąjunga. Su atitinkamais įnašais, profsąjungiečių etatais, kontoromis miesto centre ir sočiomis algomis.

TV3, panašu, niekaip neatsikvošėja nuo helovyninio įkarščio ir vis gąsdina varžovus. Jei ne moliūgais, tai bent jau serialais.

Visiems rinkos dalyviams veržiantis diržus, ši skelbia rodysianti dar vieną muilo operą. Tai Naisių vasara – dar vienas Rolando Skaisgirio prodiuserinės kalvės produktas. Autoriai tikisi, kad miestiečiai bus maloniai nustebinti, kad kaime gyvena ne „runkeliai“, o darbštūs, išsilavinę ir linksmi žmonės. Užburiantys gamtos vaizdai, intriguojantis siužetas ir truputėlis mistikos – mat vienas iš serialo personažų yra keistomis galiomis pasižymintis žolininkas – tokia TV3 žiemos sezono naujiena.

LNK nuėmus Moterų alėją, prodiuseris, ko gero, turi nemažai neišnaudojamų gamybinių pajėgumų. TV3 konkurentai turėtų susigūžti, nes serialai – brangus malonumas. Juos sau gali leisti ne visi.

Aišku, TV3 šią informaciją adresuoja visų pirma reklamos agentūroms, jau mąstančioms, kaip tarp televizijų paskirstyti kitų metų biudžetus, bet varžovui pakeliui bakstelti alkūne į šoną irgi malonumas.

Tą pačią dieną žiniasklaida paskelbė kitą žinią – TV3 kanalą valdanti UAB “Tele-3″ praėjusiais metais uždirbo 35,92 mln. Lt. audituoto pelno. Šios dvi informacijos susišaukia. Jau anksčiau TV3 vadovybė gyrėsi, kad kanalo programos krizė nepalies. Panašu, kad televizijos savininkai pelno dividendais nepavertė.

LNK sau to leisti negali, nors, kaip rašo ta pati “Opinija.lt“, šiais metais LNK kanalas balansuoja ant pelningumo ribos, tačiau nėra nuostolingas.

Kita, bet gal būt irgi susišaukianti žinia atėjo iš Sport 1, kurios vadovas Andrius Tapinas paliko postą. Ar kalti televizijos finansų balanso skaičiai, galime tik spėlioti.

Baigėme apklausą tema Ar pirktum abonementą žiūrėti LTV, jei kitaip negalėtum jos matyti?

Rezultatas nustebino. Tik 18 procentų uagadugu skaitytojų abonementą pirktų, dar 15 nėra apsisprendę, o 68% apsieitų be jos. Abejoju, ar tarp pastarųjų yra piktavalių, puoselėjančių viltį LTV signalą žiūrėti nelegaliai, todėl, manau, kad tie 68 procentai nuoširdžiai jos nežiūrėtų, o ir dabar vargu ar žiūri, ar bent jau žiūri reguliariai.

Nustebome, nes uagadugu visų pirma skirtas ir skaitomas žiniasklaida plačiai ir televizija siaurai besidominčių žmonių. Paskutinės savaitės Google Analytics duomenimis vidutiniškai per dieną jų pas mus apsilanko kažkur apie 1150. Tai nedidelė, glausta, gerai informacinio fronto avangarduose ir ariergarduose pasizulinusi skaitytojų grupė. O šie tarsi ir turėtų domėtis Nacionalinio transliuotojo laidomis. Bet nesidomi.

Aišku, kad šitokią apklausą padarius profesionaliai – t.y. samdant sociologinių tyrimų agentūrą, rezultatai Lietuvos televizijai būtų daug palankesni. Čia atsirastų vyresniojo amžiaus auditorijos, kuri uagadugu neskaito, nuomonė. Kad ji tikrai neskaito, žinome, nes esame darę specialią apklausą skaitytojų amžiaus tema.

Vyresniojo amžiaus žmonių nuomonė būtų svarus argumentas. Ne pas mus, o LRT tarybos nario Dainiaus Radzevičiaus Žinių radijo bangomis transliuojamoje laidoje vienas moksleivijos atstovas LTV pavadino tiesiai šviesiai – pensininkų televizija.

Naudojant televizininkų žargoną LTV reiktų pavadinti nišiniu pensininkų kanalu, jei ne ta aplinkybė, kad labai jau didelė ta niša. Milijonas lojalių žiūrovų kokiam BTV ar Lietuvos ryto TV būtų neblogas pasiekimas.

Seniokiškame LTV įvaizdyje paskęsta jaunatviškesnės iniciatyvos – net ir Talentų ringas ar Tūkstantmečio vaikai, panašu, labiau žiūrimi tų laidų herojų senelių, o ne jų bendraamžių (komentatorius Bunnie pataisys, jei pernelyg sutirštinome spalvas).

Įdomių dalykų sužinai studijuodamas LRT Tarybos ataskaitoje pateiktą informaciją apie LTV laidų apimtis. Štai 2008 metų ataskaitoje parodyta, kad pramogos čia būta tik 4 procentų. Leiskite uagadugu alternatyviai pažvelgti į visą šitą kalkuliaciją. Kas, jei ne pramoga yra visos LTV laidos vaikams bei animacija, muzikinės laidos (ar daug simfoninių koncertų pastaruoju metu esate klausę per LTV?), kuo, jei ne operinio popso konkursu pavadinsi Triumfo arką, ką prieš savaitėlę Lietuvos radijo bangomis, tiesa, ne tokiais žodžiais, bet iš esmės pripažino laidos dalyvis Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis? Ar ne pramoga yra sportas? O filmai ir serialai (išskyrus, suprantama, Elito kino rubriką)? O kaip, jei ne trijų valandų trukmės infošou pavadinsi Labą rytą – pirmąjį infošou Lietuvoje su ženkliu kiekiu muzikinių klipų, horoskopais, žaidimais? Sudedame ir gauname  - 70.4%. Tiek pramogos LRT tinklelyje yra iš tiesų (skaičius apytikslis – procentas-du daugiau ar mažiau, nes nesuskaičiavome Klausimėlio, kuris irgi pramoga; gal kas palaikys šventvagyste, bet pramoga laikome, nors čia nesuskaičiavome labdaros muilo Bėdų turgaus, bet neatėmėme Elito kino, kuris ataskaitoje nėra išskirtas atskira eilute).

Beje, panašų skaičių gausime ir ankstesnėse ataskaitose. Ko gero nebuvo nė vienos LTV valdžios, kuri viešiau ar ne laužė LRT įstatymo jai nustatytas rimto transliuotojo ribas. Kai kurios elgėsi nesislėpdamos ir neatsargiai. Ankstesnių administracijų ruoštos LRT tarybos ataskaitos taip pat maskuodavo tikrąją pramogos apimtį, bet tai darydavo atmestinai – su bene pusantro karto mažiau puslapių užimančiu propagandinės retorikos įgudimu ir spalvingų paveiksliukų kiekiu. Reikėjo būti geriau susipažinusiems su tikslinės auditorijos smegenų vingių ypatybėmis. Spalvingi paveiksliukai Seimo Švietimo komiteto paveiksliukų vartytojams lengviau susivalgo, nei sausai surašytas popierius. O ir lozunginė retorika širdžiai artimesnė.

Užduokime sau klausimą, kam reikėjo žaisti tokius pavojingus, neproduktyvius, vaikiškus žaidimus – rodyti pramogą, o po to ją maskuoti po nepramogiškomis paantraštėmis? Dėl noro patikti žiūrovams. Televizijos instinktas patikti žiūrovams yra toks pats natūralus, kaip vienos lyties instinktas patikti kitai. Televizija be žiūrovo yra niekas. Kokius kontracepcinius teiginius beįrašytum į įstatymą, sveika sėkla pramuš.

Jei staiga atsitiktų stebuklas ir LTV taptų anglų BBC One (nepainioti su mūsų kabelinių rodoma BBC World) arba kokia italų Rai Uno, kuris nors mūsiškės Tarybos narys gautų infarktą. Jos, nebūdamos komerciniais transliuotojais, mažai ką besiskiria nuo mūsų LNK ar TV3.

Tačiau jo širdis iškart atsigautų naujam gyvenimui, jei LTV virstų amerikoniška PBS (Public Broadcasting Service). Šios tinklelyje daug mąstyti verčiančios dokumentikos, nesimušančios animacijos, rimtų pokalbių.

Itališki ir angliški turi 15-30% auditorijos, o amerikoniškasis – 1.5-3%…

Kodėl BBC ir Rai Uno leidžiama rodyti, mūsų supratimu, komercinį turinį? Paslaptis – įvaizdis. Tos televizijos jau šešiasdešimt metų tokios. Kai jos pradėjo savo transliacijas, nebuvo komercinių transliuotojų, o pramogos poreikis buvo. Privačių televizijų visoje Europoje nebuvo maždaug iki 1985 metų, o todėl netgi atsiradus komerciniam transliavimui, niekam neatrodė nenatūralu, kad visuomeniniai transliuotojai ir toliau rodė pramogą. Jei tavo bangomis Benny Hill’as buvo rodomas dvidešimt metų, kodėl jis staiga turėtų persikelti kitur? Tiesa, komercinės televizijos nulaižė visą jauną auditoriją, bet vyresnė liko ištikima. Tik duok pramogos kasdienės…

Tuo tarpu Amerikoje viskas vystėsi visai kitaip. Dabartinio PBS pirmtakas NET (National Educational Television) atsirado 1952 metais, kai komerciniai transliuotojai buvo giliai įleidę šaknis. Jau jos pavadinime užkoduotas didaktinis – nekomercinis akcentas. Ji atsirado kaip atsvaras komerciniam transliuotojui, todėl būtų labai keista, jei rodytų kažką panašaus į rodomą ABC, CBS ar NBC bangomis. Kitas įvaizdis…

Koks yra Lietuvos televizijos įvaizdis?

Iš uagadugu archyvo

Manote, ne toks? Sutinku, pavyzdys kvepia naftalinu. Bet tas naftalinas kvepėjo virš trisdešimties metų – iki pat devyniasdešimtųjų – kartą per metus Šuriko nuotykiai, triskart Keturi tankistai ir šuo, penkis kartus Ne sezono metas su Donatu Banioniu, animaciniai Gustavo nuotykiai šeštadieniais tarp filmo ir koncerto iš Kremliaus koncertinės salės,- atleiskit, bet Petraičių šeima ar Tadas Blinda ir buvo tos išimtys, kurios patvirtina taisyklę. Kur pramoga? Ji Centrinėje sovietų televizijoje – Žiburėliai, Trylikos kėdžių kabaretas, Raikinas.

Lietuviškas televizijos komitetas buvo nuobodi lituanizuotos partinės misijos televizija su labai retais lengvumais. Kartais labai keistais, kaip Kazimiero Šiaulio vesta Estrados orbita.

O devyniasdešimtaisiais bandė rastis kitas įvaizdis – maištingos, sąjūdinės televizijos. Forumų laikais pramogos niekam ir nereikėjo. Na, o kai prireikė, kieme jau buvo 1995-ieji, pradėjo įsivažiuoti komerciniai transliuotojai, kuriems šis žanras natūralus, kaip žuviai – vanduo.

Lietuvos televizijos įvaizdyje taip ir neliko vietos pramogai. Iš esmės, niekam jos čia ir nereikia. Kultūrininkai jos neieško dėl dogmos, o plačiosios žiūrovų masės sau peno susiranda kitur.

Todėl nereikia stebėtis, kad pastarieji nepastebi vienaip ar kitaip vis bandančios pramogizuoti savo tinklelį LTV , o pirmieji siunta, kad ši jų dogmos neatitinka.

Jeigu uagadugu paklausite, ar LTV turi galimybių tapti čia minėtų europietiškų televizijų programiniu analogu, atsakysime, kad netikime. Buvo galimybė veržtis į priekį po milžiniško populiarumo susilaukusio Šokių dešimtuko vėliava ir pakeisti tą naftalininį įvaizdį. Bet ir tada vienu metu reikėjo rodyti penkis tokius dešimtukus, kad būtų efektas.

Dabar traukinys jau nuvažiavęs. Ko gero, būti kokybiškai nuobodžiu atsvaru komerciniam transliavimui, kad ir kaip tai nepatraukliai atrodytų plačiai auditorijai, yra perspektyviau.

Kaip bebūtų, LTV reiktų ryžtingiau ir visų pirma pačiai sau nemeluojant rinktis kelią, kuriuo eiti toliau. Kitaip niekas, o ir ji pati dar ilgai savęs nesupras.

Televizija nori patikti, bet negali to padaryti taip, kaip reikia jos adoravimo objektams. Ar gali privilioti trokštamą plačią žiūrovų masę, muiliną serialą pateikęs po nišine serialo paaugliams iškaba? O juk negali kitaip, nes neprastumsi pro Taryboje sėdinčius kultūrininkus.

Psichologijoje tai vadinama saviidentifikacijos krize.

Rinkodara tai vadina klaida. Kai produktas, nutaikytas į vieną tikslinę pirkėjų grupę, pardavinėjamas su raktiniais žodžiais, maloniais kitai. Kuri to produkto neieško. Kai pirmoji neranda, nes raktiniai žodžiai – ne jai.

Ir kyla klausimas, kam tokia nei šiokia, nei tokia televizija reikalinga? Žiūrovams? Jų – ne tiek, kad jaustum lojalią paramą. Rimto TV turinio ieškantiems? Irgi ne, nes jį jie randa kitame – LTV2 kanale. Vieną tikslinę grupę užčiuopti nesunku – jos reikia ten dirbantiems. Kitus interesantus padeda identifikuoti aidai iš LRT koridorių, kuriais vaikščioja ten dirbantys – koridoriai uagadugu platumose yra rašę, kad jų erdvė kaip magnetas traukia ne TV profesionalus, o visuomenei nusipelniusius kultūrininkus ar buvusio premjero draugelius. Nėra pagrindo netikėti – įvairaus plauko partinės nuoplaišos Viešojoje įstaigoje turėtų jaustis netgi geriau, nei tradiciniame nuoplaišų rezervate – kurioje nors ministerijoje, o ir kultūrininkams LRT – ideali lesykla, po sovietmečio pasimirus kitoms lesykloms –  įvairaus plauko menininkų sąjungoms.

Tokios mintys nekiltų, jei televizija nedraskoma prieštaravimų nedrumstai judėtų kuria nors viena kryptimi. 

Nuo kitos savaitės Lietuvos ryto TV keičia tinklelį. Pasikeitimai dideli, nes į geriausio laiko zoną – 19.30 val. įkeliama Edmundo Jakilaičio vedama kasdienė Lietuva tiesiogiai.

Laida iškeliama iš 21.55 val., kur Lietuva tiesiogiai niekaip negalėjo tapti nors kiek žiūrima, nes čia LNK vakaro Žinių teritorija. Mažesnis kanalas neturi jokių galimybių grumtis su didesniais rinkos dalyviais eidamas su jais kaktomuša. Nauja pozicija yra gudresnis ėjimas, nes čia nė vienas didesnis kanalas nerodo aktualijų. Nebent aktualijomis vadintum tas publicistines laidas, kurias publicistika pavadinti ne visuomet kyla liežuvis…

Aišku, prognozuoti labai didelius žiūrovų srautus nedrąsu. Didesni kanalai aktualijų čia nerodo būtent todėl, kad didžiąjai auditorijos masei pakanka 15 minučių informacinio srauto, o po to jie ieško tikro ar informacinio muilo, bei humoro. Na, bet pasižiūri į reitingų  kreives ir pastebi, kad sekmadieninės informaciją sumuojančios LNK, TV3 ir LTV laidos kartais šokteli link visai padorių skaičių.

Gal ir kasdienis E. Jakilaitis nenusibos.

Darbo užmokesčio fondas mažėja tik 10 proc., o visa darbo diena trumpinant darbo laiką būtų sutaupoma 20 proc. Tai yra per didelė ekonomija, – aiškino R.Palaitis.

Yra galvojančių, kad per didelė ekonomija taupyti susiplanavus valstybėje 7.5 milijardo biudžeto deficitą. Tarp mūsų yra neidentifikuotas skraidantis objektas.

Bunnie parašė komentarą iš LRT koridorių, kurio labiau sangvinišką dalį publikuojame atskiru įrašu. Straipsnį, kuriam komentaras atsiųstas ir komentarą ištisai skaitykite čia:

Šiais metais pastebime labai ryškią tendenciją, kad LNK (ko gero suvokusi, kad nuosavų programos privalumų jau nebeturi), labai agresyviai pradėjo lipti į tas sferas, kuriose iki šiol tvarkėsi LTV. įvairios valdiškos transliacijos (LNK buvo sugalvojusi transliuoti net Seimo posėdžius), įvairios labdaringos akcijos (ir ne tik “Kalėdų sriuba“), įvairūs, anksčiau komercininkų nedominę koncertai (štai, pvz. LNK organizuoja koncertą su Kauno simfoniniu orkestru) ir kt.

Rezultatas – kadangi visa tai žiurovas yra pratęs žiureti tik per LTV, LNK toks blaškymasis naudos jokios neduoda – reitingai nėra geri (Seimo posedžių transliacijos išvis beveik niekas nežiurėjo), labdaringus renginius žiūri blogiau, nei Radžio koncertus, o vietoj į LNK išėjusių koncertų LTV randa kitus, kuriuos ištikimi pensininkai žiūri taip pat gerai. Skirtumas tik tas, kad tai, kas LTV anksčiau beveik nekainuodavo, LNK kainuoja nemažus pinigus ir neduoda geresnio rezultato.