BE ŽIOVULIO: “SIDABRINĖ GERVĖ 2009”
Sidabrinė gervė šiems metams perskrido iš LNK į LTV. Žingsnis natūralus, nes pati apdovanojimo materija kiek per rimta komerciniam kanalui. Juolab, kad ir jos simpatikų labai nedaug. Net kai lietuvišką filmą pamato 100 tūkstančių žiūrovų, televiziniais išmatavimais tai tik trys reitingo procentai arba keturiskart mažiau, nei
viena Nekviestos meilės serija.
Kad ir kaip to nenorėtume pripažinti, nežanrinis kinas yra tik labai nedidelio kiekio individų susidomėjimo objektas, o kadangi tokį kuria Lietuvos kino meistrai ir pameistriai, populiarumo nelauk. Galima tai pavadinti siaura kultūros niša gurmanams.
Lietuvos televizijai tokia niša natūrali ir ji garbingai ją užpildė. Aišku, man kiek gaila kapelinės muzikos mėgėjų (kad ir kaip stengtųsi LTV užmaskuoti šitą nuodėmę, pravardžiuodama Gerą ūpą etnokultūros švente, nuo prigimties nepabėgsi – kapelijos yra kapelijos), turėjusių užleisti savo įprastą vakarą apdovanojimams kino, kurio jie nematė. Nesitikiu, kad jie buvo tokie smalsūs ir žiūrėjo ceremoniją. Nors apdovanojimų patronas Rolandas Skaisgirys į nominacijas ir prikaišiojo savo serialų.
O gaila, nes buvo įdomu ir nenuobodu netgi Nekviestos meilės žiūrovui. Patys apdovanojimai buvo emocingi, apdovanotieji buvo nesuvaidintai nustebę, kartais išspausdavo ašarėlę. Jų kalbos savo ruožtu galėjo sudrėkinti akis žiūrovui.
Pauzes tarp iškilmingų intarpų be reklamos ir programos anonsų nemelancholiškai užpildė vakaro vedėjai Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas, kurių daugumas tekstų buvo vykę, o humoras turėjo intelektualinę potekstę, kurios mūsuose reta bei muzikiniai numeriai. Būtent taip juos reiktų pavadinti, nes vadinant tik dainomis sumenkinsi jų turinį. Tai buvo profesionaliai paruoštos mizanscenos su daina ir judesiu (renginio režisierius – Mykolas Vildžiūnas).
uagadugu gviešėsi parašyti labai platų straipsnį apie Sidabrines gerves 2009, smulkiai aptariant kiekvieną nominacijų kategoriją. Bet laiku atsitokėjome, nes priklausome tai statistinei daugumai, kuri didžiosios dalies filmų nematė. Kad nepagalvotumėte, jog esame tokie nekultūringi, pasiteisinsime, kad žiūrime tik senus ir labai senus filmus. Esame tos nuomonės, kad kinas pasibaigė su Jacques’o Tati mirtimi 1982 metais.
Apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo daug didelių žmonių – ūgiu, kaip LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius; autoritetu – kaip LR prezidentas Valdas Adamkus; nepasiekiamumu, kaip Ingeborga Dapkūnaitė ar tikra šlove, kaip Eugenija Pleškytė.
Dar daugybės žmonių nepaminėjau, bet jų buvo tikrai apstu. Malonu, kad valdžios nelepinami kultūros žmonės turėjo progą apsivilkti šventinius vakarinius drabužius, apsiauti aukštakulnius batelius ir sudalyvauti prašmatniai paruoštame jų pagerbimo renginyje.
Kaip nuostabu, kad yra ką nominuoti. Taip sunkiai gyvenantis lietuviškas kinas niekaip nesutinka su seniai jam išrašyta mirties diagnoze.
Pabaigai spalvingas Algimanto Puipos pasisakymas iš Sidabrinės gervės 2009:
Aš labai mėgstu kurti filmus. Ir labai mėgstu žiūrėti savo kolegų filmus. Ypač tada, kai jie mane pakviečia. Aš įdėmiai žiūriu filmus, aš seku mizanscenas, aš su baltu pavydu stebiu viską, ką atlieka mano kolega ir kai filmas baigiasi, aš ploju. Aš labai ilgai ploju ir kai žiūrovai išeina, užgęsta šviesa, aš vis dar ploju. Kodėl aš ploju? Todėl, kad eilinį kartą įsitikinu, jog aš nesu blogiausias Lietuvos režisierius…
Sunkiai sekasi lietuviams kurti lietuviska kina. Per metus pamatome – duok Dieve 1 filma (ir garantuoju butent jis gauna Sidabrine Gerve)ir tai jis buna niurus ir pilkas, apie sovietmeti ar kara. Kodel taip yra? Na manau tiesiog neturime geru scenaristu – visi issilakste po uzsieni 🙂 (o jei turetume, tai pinigu klausimai greitai issisprestu).
jei Lietuvoje bus sukurta kokia nors puse velnio komedija – busiu laaaaaabai nsutebusi. Lai geriausio kino kurejas Puipa pamegina, butu smalsu paziuret kas is to gautusi 🙂
ir komedija yra jau sukurta, ir pingscanfly , labiau domekis, kas yra sukuriama
Man patiko Puipos komentaras..
O Lietuviškas kinas nėra jau toks miręs, kaip visiem atrodo. Tik laaaabai nekomercinis. Nėra kam remt, nėra ir kam parduot. Viskas sukasi tarp tų pačių žmonių deja.. Ir vis dėlto “Kolekcionierė” sakyčiau neblogas, kaip ir “Vabalų dresuotojas”.
O štai mano pažįstamieji burbuliuoja, kad turi būti laaabai didelis patriotas, kad pamatytum lietuvišką kiną, nes ekranuose šis būna itin retai. Ir kad nematė didesnės dalies to, kas buvo nominuota ir apdovanota. Todėl žiūrėjo į tas gerves… ir žiovavo.