uagadugu

Ši žinia trenkė, kaip perkūnas iš giedro dangaus: pradirbta penkiolika metų, nuo pamatų pastatyta „Žinių“ tarnyba, TV3 naujienų pagrindinė laida jau ilgą laiką žiūrimiausia iš visų televizijų. Ir karjera baigėsi.

TV3 teigimu „sprendimas nėra susijęs su draudimu kovoti už žurnalistų teises. Kaip tik, mes siekiame ir jau daug metų esame vertinami už objektyvias ir patikimas žinias“. Pati J. Butkevičienė teigia turinti “įtarimų, jog buvo susitarta mane pašalinti“. Ir nepaneigia užuominų į sąsajas su A. Valinsko vedėjavimu TV3 laidoje prieš prodiuserį išrenkant į Seimą. Sąmokslas?

TV3 savo ruožtu tvirtina, kad „Kompanijos vadovams nėra priimtina situacija, kai darbuotojas, užimantis tokią svarbią poziciją, savavališkai viršija jam suteiktus įgaliojimus.”

J. Butkevičienės teigimu, šie įgaliojimai viršyti jai pasirašant žurnalistų teises ginantį laišką. TV3 šitos konkretybės niekur nemini.

Pagrindiniai J. Butkevičienės gynėjai – Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas D. Radzevičius, „Lietuvos rytas“, „LRT“ bei, kas nuoširdžiai prajuokino, mūsų aktyviosios profsąjungos, kurių konfederacijos valdyba atitinkamu laišku kreipėsi į TV3, ragindama J. Butkevičienę grąžinti į darbą. A propos labai įdomu, ar TV3 stotyje apskritai esama profsąjungos? Esu tikras, kad ne.

J. Butkevičienės gynimu labiausiai užsiima D. Radzevičius, kuriam tai priklauso pagal pareigybes ir tie, kurie aršiausiai kritikuoja dabartinę valdžią su A. Valinsku in corpore. Tai verčia suklusti ir kelia šiokius tokius įtarimus dėl pastarųjų ir J. Butkevičienės energingai peršamos versijos, „kad jos atleidimas susijęs su Seimo pirmininko A.Valinsko ir komercinio televizijos kanalo ryšiais“.

Tačiau atleidimas tik dėl pasirašymo, ginančio savo televizijos žurnalistą, yra per menka nuodėmė.

Todėl minėta žiniasklaida yra visiškai teisi, ieškodama tikrųjų priežasčių.

Labai keista, kad TV3 pranešime spaudai nėra jos generalinės direktorės Lauros Blaževičiūtės pavardės. Vietoj jos mintis dėsto MTG Baltijos šalių vadovas Kaspars Ozolins. Šitaip dažnai daroma, kai norima pasislėpti nuo įtarimų asmeniškumais. Interneto platybėse šnekama apie versiją, jog dvi damos viena kitos nemėgo. Bet vieni kitų nemėgstantys šalia išdirba visą gyvenima ir nieko tokio neatsitinka.

Pastebiu paralelę – kai pavasarį kilo analogiškas skandalas dėl Liutauro Elkimavičiaus atleidimo, TV3 taip pat neminėjo tikrųjų priežasčių ir paslėpė tiesą po devyniais užraktais. O kai žmonės slepia tiesą, natūralu manyti, jog jos atskleidimas jiems labai neparankus.

 Linksmai šėliojančioje kompanijoje švenčiant Naujųjų metų sutikimą niekaip nepavyko išvengti aktualių temų, o tarp jų ir diskusijos apie „vieną iš trijų vadovų“. Pokalbis buvo girtai rimtas, su vis didėjančiu pirmojo epiteto dėmens dominavimu, bet neagresyvus. Jo paraštėse kažkas mestelėjo – „o gal jis čia viską vaidina?“

Iš tiesų. Ne tik nepažįstantys asmeniškai, bet ir artimi A. Valinskui žmonės buvo šokiruoti jo posūkiu į politiką. Ne vienas tai palaikė eiline humoristinė provokacija, kuri tęsis scenarijaus apibrėžtą laiką ir baigsis vėliausiai prieš rinkimus. Pasirodo ne.

Tačiau atsitokėjus nuo netikėtumo, viskas sustoja į vietas. A. Valinskas pilnas savybių, būdingų tipiškam „rasiniam“ politikui. Buvę jo „dviratiniai“ bendražygiai nepaneigs, jog lūžinėmis kadaise bendros karjeros akimirkomis būtent A. Valinskas trepteldavo koja. Ir tada viskas keisdavosi. Dažniau į geresnę finansinę pusę. Jam it feniksui iš pelenų ne kartą sekėsi prisikelti iš sudėtingų derybinių situacijų. Panašu, kad dievulis A. Valinską myli, o sėkmės nimbas politikui labai svarbus.

Kaip ir bene visi lietuviški politikai lyderiai, jis disponuoja dar ir feodaliniu priedėliu – svita. Tai     televiziniais laikais susiformavęs daiktas, kurio filosofija ne kolegiškas bendravimas, o parodomai familiari aplink charizmatišką lyderį susispietusi „chebra“, žvaliai spurdanti tariamai bendro, o iš tiesų tik A. Valinskui žinomo tikslo link. Svitoje, kaip ir dera, esama ne tik draugų, bet ir vasalų bei tarnų.  Beje, vasalais ir tarnais iš draugų čia tapsite labai greitai.
 
A. Valinskas į politiką ėjo praėjusiais metais. Jų pradžioje LNK nepasirašė metinės sutarties 2008-iesiems. Pirmą kartą nuo 1995-ųjų prodiuseris liko be užtikrinto užmokesčio iš televizijos maitintojos, o jo per metus sukrisdavo tiek, kiek dažnas pilietis neužsidirba visą gyvenimą. Su TV3 susitarta tik dėl vienos laidos vedimo, bet ši „chaltūra“ nekompensavo praradimo iš LNK. A. Valinskas ieškojo užtikrintų variantų tolimesnei veiklai, puoselėta dirva vadovauti vienai iš komercinių televizijų, kurios savininkas buvo tiek užhipnotizuotas garsenybės charizma (dar vienas gero politiko bruožas), kad už „išskirtinį talentą“ buvo pasiryžęs atsidėkoti netgi nemažu akcijų paketu. Tačiau pasirinkta politika, nes šiuo keliu einant buvo galima prisikelti naudingiau, visą šitą keista priklausomybe kvepiantį reikalą dar ir įvardyjant šiai progai tinkamu Prisikėlimo partijos vardu bei paauksuojant Tauta.
 
Ne kartą skaičiau samprotavimus apie tai, kieno projektas A. Valinskas yra. Visas spėliones Seimo vadovas perbraukia kategorišku „niekieno“. Aišku, tai nieko neįtikina, nes būdamas kieno nors projektu, jis šnekėtų tą patį. Ir vis dėl to būčiau linkęs juo tikėti. Tik su viena išlyga – tikiu esamuoju, bet ne būtuoju laiku.

Šį mįslingą pasažą iliustruosiu televiziniais pavyzdžiais. Prieš beveik dešimt metų BTV atsirado laida „Korida“. Kaip man pasakojo tų įvykių liudininkas, jos idėją sukūrė gal koks penketas žmonių, sėdėjusių prie vieno stalo niūrą besniegės žiemos popietę. A. Valinskas iš jų buvo mažiausiai aktyvus ir atvirai skeptiškas, nes prieš tai dalyvavo tik pramoginiuose projektuose, kuriuo „Korida“ nebuvo. Tačiau kaip gamybininkas jis teikėsi imtis jos įgyvendinimo. Po pusantrų metų, laidai eilinio A. Valinsko prisikėlimo proga kitu pavadinimu persikėlus į LNK, niekas neabejojo, kas jos autorius. Žinoma, A. Valinskas.

Tas pats atsitiko ir su muzikinėmis realybės laidomis LNK, pastaruosius kelis metus buvusiomis vienomis reitingų lyderių. Jos visos vieno realybės šou gamybinės instrukcijos – „biblijos“ „proanūkės“. Su „biblijos“ idėjomis prodiuseris neturėjo nieko bendro, tačiau tai jam netrukdė mėgautis „Kelio į žvaigždes“ guru šlove, užkulisių dulkėse paliekant visą draugišką LNK kolektyvą. Todėl pagal analogiją manau, kad A. Valinsko ėjimas į politiką galėjo būti netgi ne vieno autoriaus projektas, bet dabar „guru“ sprendimus daro visiškai savarankiškai. Ir labai nepavydžiu koalicijos partneriams. A. Valinskas geras lošėjas, o tokie neturi skrupulų. Dabartinė Prisikėlimo partijos padėtis Seime nepakankama imti pilną valdžią, bet ideali parsidavinėjant aukcione. O ten laimi duodantis daugiau.

Tiesa, Seime šiuo metu jis geriausiai jaučiasi įprastame vaidybiniame amplua. Sausio 13 – osios minėjime ypač išsiskyrė A. Valinsko melodramiškai perskaityta kalba – išsiskyrė ne ne turiniu, o virtuoziškai sudėliotais emociniais kirčiais, po kurių kaip mat atsitikdavo ašarėlę provokuojančios pauzės ir vėl… Tokie amerikietiški kalneliai, kurių niekas iš buvusių Seimo pirmininkų nebūtų galėjęs pademonstruoti net sapne. Tylos minutės ar vardinių kvietimų rikto pakartoti irgi niekas nebūtų galėjęs.
 
Situaciją, kodėl A. Valinskas neišėjo pasitikti savo kiaušinio į kaktą tą nelaimingą penktadienį, irgi vertėtų „prakošti“ pro televizinės specifikos rėtį. Tie septyni tūkstančiai susirinkusiųjų yra viso labo 0.2% reitingo pagal televizinį žiūrovų matavimą. Na, kaip eilinė LTV2 kultūrinė laida, rodoma prastu laiku. Palyginkite su kokiais 280-400 tūkstančių A. Valinsko eilinių laidų auditorija. Tokiam maestro tiek akivaizdžiai per mažai.

Nepatinka man tie prancūzai. Ne tik dėl Chirac‘o arogancijos „praleidote progą patylėti“, Sarkozy tragikomiškai fiunesiškos energijos Maskvos link ar Mitterrand‘o politkorektiško elgesio (kaip spėriai šį stilių periminėja mūsiškiai eurobiurokratai ir eurožurnalistai – paklausykit LRT korespondento Lino Balsio a la barosiško giedojimo iš Briuselio) laikant Pabaltijo šalių vadovus tarnų kambarėlyje 1990-aisiais. Nuoširdžiai erzina jų beribis pomėgis streikuoti. Todėl nudžiugino čekų dalininko Černy instaliacija Briuselyje – čekas savo provokuojančiu menu pataikė tiksliai į dešimtuką, nes būtent streikas yra tikroji prancūzų stichija.

Nesitikėjau, kad darbštieji lietuviai, neturintys dieviškų gamtinių sąlygų išvertus pilvus gulėti ištisas dienas po vynuogių kekėmis kartais pasimelžiant nuo kalnų nusikabarojusias ožkas, išeis į gatves su profsąjungų vėliavomis. Esu žiauriai nusivylęs

Su vėliavomis organizacijos, nuo darbdavių „savivalės“ natūraliai ginančios nesugebančius savarankiškai išspręsti savo karjeros problemų, kurių daliai mėšlungiškas darbo vietos laikymasis yra tapęs antrąja prigimtimi. Tokiame peizaže lengva pasireikšti tinginiams ir neprisitaikėliams, ką savo akimis išvydome riaušių penktadienį.

Įdomu, kad pastaruoju metu „kalbančių“ radijo stočių (turiu omeny „LR“ ir „Žinių radiją“) eterį tiesiog užtvindė profsąjungų agitpropas. Pono Černiausko ir jo hiperaktyviųjų moterėlių balsai radijo klausytojams jau ne mažiau pažįstami, nei etatinių vedėjų. Tokias laidas išgirsi bene kiekvieną dieną, jos akivaizdžiai užsakomosios, kitaip stočių vadovus tektų laikyti tendencingais, arba neūkiškais. Nevalingai pagalvoji – iš kur tokie pinigai? Nejaugi juos suneša skurstantys profsąjungų nariai? Ponas Černiauskas viešojoje erdvėje gyrėsi, kad juos remia „broliškos“ organizacijos įvairiose šalyse (natūralu, juk visų šalių proletarai turi vienytis!).

Nejaugi tik piketais prie Lietuvos ambasados Rygoje?